Sofos Budos pamąstymai, I - 1.

Taigi, šiandien aš sėdžiu ant savo sofutės ir žvelgiu į apniukusį miestą. Rudeninis oras, ir panašiai. Kaip gerai, kad tas šaltis ir pilkuma negali prasiskverbti pro apmusijusį lango stiklą ir paliesti mano gimtosios sofos.

Arba mano traškučių.

Užtenka jau, kad mano bendranuomininkai (prakeikti narkomanai, tenušvinta jų sielos kelyje į nirvaną) vis sušniaukščia man skirtus smilkalus, kuriuos suneša vis dar, dėkui karmai, dievobaiminga liaudis. O štai šie tipeliai, kurie jaučiasi nepaprastai ypatingi, nes sekmadieniais leidžiu jiems žiūrėti savo televizorių - girdi, jų nespalvotas, ir įstrižainė atsilieka nuo naujausio standarto - jau yra tiek susisėdėję miesčionys, jog bedieviškai nudžiauna man atnašautas aukas. Vietoje mano smilkalų palieka obuolį ir mano, jog atsiskaitę. Pasimatysime mes kitame gyvenime... tegul dangiška palaima juos telydi.

Visa laimė, jog Visatos centras - mano sofutė priešais televizorių ir traškučiai ant jos - vis dar lieka privatus. Kitaip nei tie nelaimingieji, kuriuos per tą televizorių rodo, sugriaunant privatumo, paslaptingumo likučius; ir kurie mano, jog tai - pasaulio viršūnė ir laiko save 'žvaigždėmis'. Ne, mielieji, taip nėra. Pasaulio viršūnė yra niekur kitur kaip štai čia, po mano užpakaliu. Ne jums suprasti dieviškuosius reikalus.