Erdvė dangui

Buvau į marmurą nuėjęs,
O ten – slogi, muziejinė tyla.
Nejau po ją nevaikšto niekas,
Jei sielą maudžia vienuma?
O pagalvojus...
Jėzau! Jėzau!
Kam mums dangus,
Jei marmuras toks tuščias?
Tik išorė jo užimta 
Skulptūromis ir apdaila,
O ten?... Viduj?...
Įeik ir būki!
Statyk bažnyčias, Vatikaną,
Uždek žvaigždes ir ugnį kurki,
Sušilk, įsiliepsnok, nemirk,
Būk ateitim, būki dvasia...

O siela mano,
Nenorėk dangaus.
Pasaulis šitas, kaip stebuklas
Ir marmuras - dalelė jo.

Atsiklaupiau kaip prieš altorių -
Te angelas prieis, ar kas...
Ir išgirdau sapnuojant žmogų,
O įsiklausęs pažinau, kad... aš.

Ir vis dėlto,
O siela mano,
Nepanorėk aukštai dangaus.
Čia, žemėje, te angelai gyvena,
Dzievulis irgi - kuo arčiau.