Tyla (paskutinė dalis)

Veidas

Skambutis paprastai reiškia dvejones. Regis, aš sau tai kartoju taip dažnai, kad dvejonės neretai palieka tik žodžiuose, net neįgavusios realaus pavidalo.
Tylus batelių kaukšėjimas priverčia atsibusti, apsidairyti.
- Laba diena, - tyliai sako Rita, traukdama iš kišenės raktą. Net nežvilgteli į mane. Jau net nebesistengiu savo esybe pajusti jos paslėptų nuotaikų, regėdama tą sustingusią kaukę, kuria ji dengia nuo pasaulio savo juodulius. Šiandien jaučiuosi be galo rami, atsipalaidavusi. Net pačiai nuostabu, kaip galima jausti idealią ramybę žengiant į klasę, kur kiekviena siena klykia kažką negero apie savo šeimininkę, kur lubos kartais ją išduoda, aukodamos po gabalėlį savęs. Ne, tai tikrai ne Ritos pasaulis, ne jos irštva. Tai ši klasė priešinasi jai, aukodama save dėl mūsų.
Pasisveikiname taip pat tyliai.
Šiandien ji alkana. Matyti tai iš truputį nervingų judesių ir iš to, kaip tyliai kiekvienas stengiasi susidėti savo knygas ir sąsiuvinius ant stalo. Turbūt Ritos išvaizdoje yra kažkas tokio, ko ne vienas prisibijo. Nežinau, kas tai ir nesistengiu sužinoti.
Sudilgčiojus delnams pasimuistau kėdėje ir pasistengiu surasti padėtį, kurioje šis pojūtis vėl susilieja su ramybe. Tereikia slystelėti delnais aukščiau alkūnių. Tuo pat metu Rita perlieja visus savo nieko nesakančiu žvilgsniu.
Tema šiandien ne iš lengvųjų, tad silpnieji aiškiai nuobodžiauja, įsitikinę Ritos – Samarietės sąžiningumu, o stiprieji judina lūpas, kartodami namuose įsikaltas žinias. Nebyli isterija, kurioje gali kiekvienam ant kaktos perskaityti: „tik ne mane! “.
Jau pertraukos metu susitaikiau su mintimi, kad greičiausiai stovėsiu prie lentos, tad jaudulys atrodo beprasmiškas. Knygos neatsiverčiu, palieku viską gražioje, tvarkingoje  krūvoje, tarsi iššūkį.
Kažin, ar alkanam padarui rūpi tokie iššūkiai? Greičiausiai jo galvelėje viena – susišluoti kuo daugiau nuo vaišių stalo...
- Viktorai, - ištaria verdiktą, - prašau... Ateik, papasakosi.
Kažkas ne taip. Nustebusi pažvelgiu į visiškai sutrikusį trejetukininką, kuris tikėjosi pasnausti, tyliai pasvajoti, na, dar savo piniginėje kažką suskaičiuoti, tačiau tikrai ne ten, prie lentos.
- Aš... – sumikčioja jis patyliukais, nunarindamas galvą ir padarydamas ilgą, bet visiškai neefektyvią pauzę, - nemoku aš...
Rita žiūri į jį kelias sekundes, tada nervingai kresteli galvą ir griebia nuo stalo pieštuką.
- S... sėsk, - kiek dvejodama sumurma, tačiau jos ranka nepakyla, kad parašytų ką nors į žurnalą. Atlošia pečius, patogiau atsiremia į atlošą ir tarsi užsisvajoja, žvelgdama į mus, jau sėdinčius visiškoje nežinioje.
Pajuntu dilgsėjimą kojose. Negaliu šiaip sau atsitraukti nuo stalo ir užkelti vienos ant kitos, tad ištiesiu abi po stalu ir sukryžiuoju. Visiškoje tyloje šis šlamesys atrodo toks nenatūraliai garsus...
Rita akimirkai nuleidžia žvilgsnį, tačiau tik tam, kad pakėlusi akis pažvelgtų į mane. Leidžiu sau dvi sekundes žiūrėti į jos akis, tada skubiai dėbteliu į lentą, lyg pripažinusi ją viršesne ir pasistengiu pajusti visą savo kūną.
Ne, jokio dilgsėjimo. Ar gali būti, kad ji jaučia mano pasipriešinimą?.. Gal jai dabar įdomu, ar aš gerai jaučiuosi po paskutinio „užpuolimo“? Svarsto, ar aš jau pasiruošusi tapti donore dar kartą, o vėliau ir vėl...
Rita nejuda dar kelias akimirkas, tada akies kampučiu pastebiu judesį – ji palinksta virš žurnalo ir kažką tikrina.
Pasistengiu išmesti visas teorijas iš galvos ir prisimenu tai, kas malonu – atvėsusios mėtų arbatos skonį, begalinius žalius laukus aplink senelio sodybą, kur, kiek akys užmatė, vaizdo nebjaurojo nė vienas elektros stulpas. Tik erdvė, erdvė iki begalybės... Ir lengva prietema klasėje, kur ilgai kalbėjausi su Erika apie šį bei tą, negalvodama apie valandas. Galėčiau taip būti su ja iki begalybės, kiekvieną vakarą. Laimingi laiko neskaičiuoja, ne... Ir energijos vienas kitam nesiurbia. Jie ja dalijasi – būtent todėl tokios akimirkos atrodo nepamirštamos.
- Miglė. Ne, palauk... – Ritos balsas suvirpa. – Sėdėk. Andromeda!
Tingiai, beveik įžūliai pasuku į ją galvą, pamiršusi, kur esu.
- Kodėl neatsiverti knygos, nesikartoji? – švelniu balsu klausia.
- Aš viską prisimenu, - atsakau paprastai. Net pati nustembu, kaip sklandžiai tie žodžiai nuskamba mano lūpose. Be jokio pasididžiavimo. Klasė akimirksniu prisipildo garsų – krebždesių, šlamesio, kėdžių trinksėjimo... Tarsi garsiai tariamas „oho“, nors to iš tiesų niekas nepasako.
- Ateik, papasakosi.
Rita pirštais stumdo pieštuką dauboje tarp atversto žurnalo pusių, sekdama mane įdėmiu žvilgsniu. Jos „kaukė“ išblyškusi, tarsi pulsuoja alkiu. Kai ji pasisuka su visa kėde į mane, kad apdovanotų savo išskirtiniu dėmesiu, delnai ir keliai aplimpa nematomų adatėlių spiečiais, perspėdami saugotis. Paeinu kiek galima arčiau lentos, paimu lazdelę ir atsistoju tarp žemėlapio ir jos. Nugara į klasę. Klasei nereikia matyti mano veido, jai užtenka mano žodžių ir žemėlapio. Jai taip pat.
Dilgsėjimui dingus, pradedu pasakojimą, lydėdama žodžius tingiais baksnojimais. Pati klausausi savo balso, stengdamasi išlaikyti nekintamą tempą. Stengiuosi prisiminti raktinius žodžius, atveriančius kelią ilgesniems sakiniams, kurie galbūt iš tiesų niekam neįdomūs. Kiekvienas gali tą patį paskaityti savo vadovėlyje, pasnausti, mintimis nukeliauti kažkur kitur, kol aš čia varginuosi... Labai gerai prisimenu, kaip mano tėvas nesugebėjo dešimt minučių surasti žemėlapyje Kordiljerų kalnų, nors pati mačiau jo seną pažymių knygelę, pilną penketų. Iš geografijos taip pat turėjo vienus penketus, tačiau ar jie dabar daug jam reiškė?
- Gal gali atsistoti normaliai? – staiga pertraukia mano pasakojimą. Mintimis spėju pagauti paskutinį naudotą raktinį žodį, tada leidžiu sau nusistebėti, dėbtelėti į ją per petį.
Rita dar niekada nesutrukdė nė vieno, rodančio savo žinias. Šį kartą ji iš tiesų nesava...
- Kaip?...
- Atsistok iš kitos žemėlapio pusės. Noriu tave matyti, Andromeda.
Akimirką svyruoju, svarstydama apie nepaklusimą. Tada, matyt instinktyviai pajutusi, jog stoviu begėdiškai ilgai, žengiu du žingsnius į šoną ir atsisuku. Vėl – pusiau į žemėlapį, bet jau ir į ją vienu šonu. Laisvos rankos delną instinktyviai pakeliu ir įspraudžiu į sulenktą dešinę, stengdamasi mintimi sugrįžti prie paskutinio raktažodžio, negaišdama laiko pašaipiam džiugesiui. Tikiuosi, ji nieko nepastebėjo.
Daugiau dėmesio?
Pradėjusi pasakojimą nuo ten, kur buvau sutrukdyta, apdovanoju Ritą dviem greitais žvilgsniais, tarsi patvirtindama, jog visas mano pasakojimas – jai vienai. Ir visas mano dėmesys vėl jos, niekieno kito. Nors mintyse tik šypsausi, prisimindama vis naujus ir naujus savo išmoktos temos fragmentus.
- Nuleisk ranką, - staiga išgirstu tylų prašymą.
Iš netikėtumo net užsikertu, užmiršusi pasakojimą ir raktažodžius. Nesuprantu, ar tai tebuvo įtaigi mintis, ar visgi jos balsas, tačiau toks prašymas  man pasirodo neregėtai įžūlus.
Avele avele, atnešk peilį ir ateik pati į skerdyklą, gerai?...

Stebiu Ritą greičiausiai suapvalėjusiomis akimis, laukdama ką tik girdėtų žodžių patvirtinimo. Jeigu tai tebuvo įsivaizduoti žodžiai, ji turėtų...
- Ranką, - prasižioja Rita, nerodydama jokių susierzinimo ženklų – tik šaltą dėmesį. – Nuleisk ir atsistok tiesiai.
- Kuo nuleista ranka geresnė už pakeltą? – žengiu žingsnį artyn, jausdama, kaip pyktį išstumia kažkas panašaus į piktdžiugą. Jausmas, verčiantis gintis visomis priemonėmis, nesvarbu, nuo ko. Žengdama tą žingsnį aš nuleidžiu abi rankas, lyg leisdama jai imti viską iki dugno. Bet ne, dilgsėjimo nėra.
Tik svaigulys galvoje, ŽINANT viską, ką šis padaras sugeba ir ko jis yra vertas. Vis dar esu savyje, jaučianti kiekvieną ląstelę, kiekvieną įkvėptą oro gurkšnį. Nejaučiu pranašiško dilgsėjimo, tačiau neketinu įsileisti jos vidun, netgi atsidengusi.
- Atsiprašau?.. – Ritos balsas išdavikiškai suvirpa. Jos veidas prisipildo raudonio, tačiau ne mano sąskaita ir nė vieno iš šios klasės. Nebekartoju savo klausimo, kuris ir taip buvo išgirstas. Tik pakeliu delną prie saulės rezginio. Tingiai paglostau per švarkelį ir staiga Rita tarsi nutrūksta nuo grandinės.

Raudonį jos veide akimirksniu pakeičia mirtinas blyškumas. Rita nulenkia galvą, iškvepia triukšmingai, lyg pajutusi kažkokį skausmą. Kai vėl pakelia akis, ji jau kitas žmogus. Mokytojai tebekylant nuo kėdės, veide išryškėja nežymi grimasa, kurios kitomis aplinkybėmis jokiu būdu nepriskirčiau tam ankstesniam Ritos veidui, tai bejausmei kaukei. Dabar jame matyti ir skausmas, ir nerimas, ir įtūžis, tačiau nukreiptas kur tik nori, bet ne į mane. Nors jos akys tebežiūri į mano akis.
- Kai aš sakau, kad turi stovėti tiesiai, – ištaria vis dar bejausmiu, tačiau visai nesiderinančiu prie jos žvilgsnio balsu, siekdama manęs, - tau geriau...
- Aš žinau, kas man geriau, - atsakau ramiai, net nebandydama išsisukti.
Mudvi tarsi susikeičiame vietomis. Dabar aš žvelgiu į ją visiškai rami, nors bejausmės kaukės net nebandau užsidėti. Šiek tiek šypsausi – lūpų kampučiais. Nes žinau, jog blogiausia, ką ji dabar gali padaryti – tai iškviesti mano tėvus ir pasikalbėti su jais. Ji tegali pasielgti su manimi, kaip visi mokytojai elgiasi.

Rita nespėja paliesti mano rankos. Nebeištarusi nė žodžio ji nusisuka ir skubiai žengia link vandens čiaupo, lyg pajutusi kažką. Tačiau, likus vos žingsniui, staiga stabteli, trūkteli visu kūnu ir išvemia ant grindų kruviną košę, palydėdama šį košmarą garsiu aiktelėjimu. Jai trūksta oro...
Klasėje kiekvienas sutingsta savo pozoje, tarsi laikas būtų subėgęs į vieną sekundę.
Antras spazmas ją suriečia jau virš kriauklės. Pajuntu nemalonų šaltuką, nes visai nebesuprantu, kas vyksta. Ką tik Rita buvo pasiruošusi demonstruoti man savo šaltą valdingumą visa didybe, o jau kitą akimirką...
Klasė sušurmuliuoja, lyg įkiršintų bičių avilys. Arčiausiai sėdėjusieji stengiasi nusisukti, bet, neištvėrę garsų kyla iš vietos ir sprunka pro duris, nepaisydami to, kad skambučio dar nebuvo ir greitai nebus.
Tie, kurie nusprendžia pasilikti, sėdi išbalę ir krūpčioja nuo kiekvieno Ritos išleisto garso. Kiekvieno veide – pasišlykštėjimas. Man taip pat nejauku. Juk pagaliau ne tokios pabaigos tikėjausi, tai turėjo būti nebyli pergalė – mano tylus triumfas, jos tylus pralaimėjimas.
- Išeik!
Rita atsiremia į sieną. Jos smakras virpa, drėgnas nuo skrandžio turinio. Skruostais ritasi ašaros, tačiau ji tikrai neverkia. Tai tik pašalinis efektas. Kita delno puse braukdama smakrą, ji dėbteli į mane.
- Prašau, išeik!
Dar vienas spazmas beveik sulenkia ją pusiau, Rita vos suspėja pagauti kriauklę. Dabar jau ir mano nosį pasiekia klaikus dvokas. Apsisuku ir nuskubu susirinkti savo knygų. Pakeliui stumteliu šiek tiek pravirą langą, įleidžiu daugiau šviežio oro.
Kiti taip pat sprunka su visomis knygomis, nepaisydami, jog žodžiai buvo skirti man. Nė vienas ir nė viena nebepajėgia ištverti garsų bei kvapų, juo labiau neįtikėtino vaizdo. Išeinu kartu su jais, nejausdama nė gramo pergalės džiaugsmo, tik didžiulį sutrikimą. Sutrūkinėjusios sienos ir lubos veda mane į laikiną prieglobstį – į biblioteką.

---

Uždariusi duris atsiremiu į jas nugara, jausdama vėsą, bet ne ramybę. Manyje ramybės nėra, net knygų kvapas nepajėgus pakeisti šio jausmo. Akyse vis dar sukasi ta pati scena – Rita Nevė, trūkčiojanti virš kriauklės, po jos kojomis raudona koše aptėkštos medinės grindys ir dar garsas, kurio neįmanoma užmiršti, sunku ignoruoti... O vėliau tas keistas žvilgsnis, nesiderinantis su mano lūkesčiais.
Mane stebi dvi poros akių. Bibliotekininkė užsideda akinius, kad geriau mane pamatytų, o mokinys, skaitantis kažkokią knygiūkštę, tik abejingai dėbteli. Netrukus jis manęs nebemato.
Suspaudžiu glėbyje savo mokyklinį krepšį ir patraukiu į tamsią lentynų gilumą, prieš tai linktelėjusi senutei, visada žinančiai kiekvienos knygos vietą.
„Prašau, išeik! ” – mintyse skamba paskutiniai rišlūs Nevė žodžiai.
Kodėl „prašau“? Juk ji buvo pasirengusi įsakinėti. Ji, slepianti savo tamsią prigimtį po kauke. Tai kam tas „prašau“? Juk galėjo suklykti man į veidą: „dink iš čia, išnyk!!! “ Tikrai būčiau išsigandusi ir pabėgusi, palikdama visą savo turtą ten, ant suolo.
Kažkodėl aš nebenoriu tikėti ta tamsia prigimtimi. Kažkas tose akyse buvo ne taip. Tikėjausi išvysti pabaisą, tačiau... pamačiau nežinia ką.

Trinkteli uždaromos bibliotekos durys. Stabteliu, kad išgirsčiau kokius nors balsus, išduodančius TIK paprastus mokinius. Mažiausiai dabar norėčiau susitikti direktoriaus pavaduotoją, ieškančią besislapstančių už knygų rietuvių. Nemaloni senė, neturinti jokio humoro jausmo ir težinanti vieną vienintelį posakį – „Nuo žinių galva dar niekam nesusprogo. Gal ne, vaike? “
Balsų negirdėti, o jeigu jie ir buvo, tuomet įėjusysis kalbėjo pakankamai tyliai. Išgirstu tik aštriai kaukšinčius moteriškų batelių kulnus. Per lengvi žingsniai, kad būtų pavaduotoja.
O jeigu tai Rita Nevė?
Pajudu iš mirties taško su vieninteliu troškimu – pasislėpti. Kuo toliau į bibliotekos galą, kur riogso seni, nebereikalingi suolai. Knygos čia labiau pamirštos. Dauguma jų -  tai visokie seni, nebereikalingi žurnalai, sukrauti į lentynas atsitiktine tvarka. Netgi langas – ir tas užverstas makulatūra, pro kurią į biblioteką patenka vos lašas šviesos. Tai ta vieta, kur gali laukti valandų valandas ir nesulauksi nė vieno lankytojo, nes niekas nenori landžioti taip giliai į prietemą.
Batelių savininkė, sprendžiant iš garso, jau paliko šviesiąją bibliotekos pusę ir atkakliai tebesiartina. Aš pasuku už paskutinės spintos, stengdamasi žengti kiek galima tyliau.
- Andromeda! – Erikos neramus balsas priverčia širdį akimirkai suakmenėti, tačiau tuoj pat užplūsta palengvėjimo banga. Balsas mane išduoda beveik prieš mano valią:
- Aš čia, - iškišu galvą į praėjimą.
Ji stovi blausioje šviesoje, blykčioja akimis, ieškodama manęs. Išvydusi ištiesia ranką į knygas ir pirštais braukia nugarėles, artindamasi.
- Pamačiau tave koridoriuje skubančią, - taria daug tyliau. – Nenorėjau garsiai šaukti, todėl... Kas nutiko? Ar Rita tave palietė? Tau ką nors padarė?
-  Ji nesuspėjo. Ir... – kilsteliu bejėgiškai rankas, -  aš net nebežinau, kuri kuriai ką padarėme...
-  Negąsdink manęs, Meda!  Kas įvyko?
Papasakoju jai nemalonų nuotykį keliais šykščiais sakiniais. Ne todėl, kad man bloga kalbėti apie apsivėmusią Ritą. Viduje jaučiu, jog ne tai tikėjausi pamatyti jos paskutiniame žvilgsnyje.. Jausmas toks nekonkretus, tačiau kartu ir stumiantis eiti, pažvelgti dar kartą. Reikia dar kartą pamatyti, dar kartą įsitikinti.
- Erika... ar tu tikrai tiki, kad nereikia trukdyti savo vidiniam balsui? – staiga klausiu, pabaigusi nekantrų pasakojimą. Atsakymą aš žinau pati, tačiau man verkiant reikia jos patvirtinimo, nors ir nebylaus, kokį Erika dabar man ir duoda, žvelgdama į mane prietemoje sunkiai suprantamos spalvos akimis.
- Man reikia grįžti, - apsisprendžiu.
- Bet Meda...
- Būk gera, nelydėk manęs. Tik ne dabar.
- Rytoj iš ryto antra pamoka...
- Aš būsiu. Pažadu. Ateisiu.
Tamsus jos siluetas nejuda. Spinduliuoja nepritarimą, rūpestį. Tačiau nueinu ten, kur gena nematomas balsas, palikusi jai atsisveikinimą.

---

Tyla. Koridoriuje nematyti nė vieno mokinio – visi pabėgo. Skelbiančio pertrauką skambučio negirdėjau, dar dvidešimt minučių tylos ir ramybės žada mano laikrodis, tad spaudžiu rankeną ir žengiu į ištuštėjusią klasę.
Kai ji tuščia, suskeldėjusios sienos ir lubos  suteikia įspūdį, jog pakliuvau į apleistą patalpą kažkur giliai fabrike, kadaise gaminusiame mokyklinius suolus. Tik švarios grindys atrodo netikros, lyg iš visai kitos istorijos.
Visi langai praviri iki pat galo, tad durys nuo skersvėjo trinteli pačios. Kvapo beveik nebejaučiu, iš tiesų net nenoriu tikrinti, ar kriauklė ir grindys švarios. Į mane tingiai siūbteli vėsaus skersvėjo banga.
Ji sėdi savo kėdėje, palinkusi virš žurnalo, ranka pasirėmusi kaktą. Plaukai šiek tiek išsitaršę, moteris gerokai kūprinasi. Tačiau, išgirdusi durų trinktelėjimą, Rita pasuka į mane galvą ir išsitiesia, atsistodama. Tikiuosi prasiveržiančių emocijų, tačiau ji tyli, stebėdama mane pastėrusiomis akimis. Ji vis dar mirtinai išblyškusi, lyg kamuojama nuolatinio pykinimo jausmo. Tame blyškiame, dailiame veide juodos akys atrodo ypač ryškios, tačiau nėra jose jokio pykčio, kokį tariausi išvydusi protrūkio akimirką. Tačiau ir ne šaltos, kokias visada buvau pratusi matyti. Dabar Ritos Nevė akyse matau kažką panašaus į tramdomą baimę, netvirtumą. Ir ne tik akyse – visa jos povyza kalba suprantama kalba, nebeslėpdama dvasios.
Nuleidžiu savo mokyklinį krepšį ant grindų ir žengiu žingsnį link jos. Jokio dilgčiojimo. Rita ne tokios būsenos, kad galėtų dabar pakenkti. Ji dabar panaši į bejėgį jauniklį, pamestą nežinomoje teritorijoje.
- Tu... – sušnabžda Rita ir nuryja seilę, - kodėl sugrįžai? Ką dar pametei?
- Tenorėjau įsitikinti, kad supratau jus teisingai.
- Ką?..
Per arti prieinu. Ji žengia žingsnį atgal, klupteli, subilda užkliudyta kėdė. Sustoju.
- Išeik, prašau. Juk nieko nebėra! - Rita silpnai mosteli ranka, parodydama į tuščią klasę. – Turėtum eiti namo, kaip visi.
Lėtai papurtau galvą, nuleisdama akių. Nenoriu pasakyti „ne“. Jau greičiau nebyliai ištariu: „Tikrai ne kaip visi“.
- Ką tu dar nori suprasti? Juk viską žinai, aš...
- Ne tai.
- Nieko daugiau neturiu. Nieko!
Jos šnabždesys beveik isteriškas.
Staiga suprantu, kas man nedavė ramybės tame pasikeitusiame veide, toje pozoje. Atpažįstu visame tame save, kai kažkada buvau paskendusi savo vidiniame pasaulyje, be draugų,  motinos supratimo. Tai buvo ne pyktis, ne kerštas. Rita buvo tokia pati vieniša, galbūt dar labiau atsiskyrusi, nei aš. Ji gyveno savo vidinėje tvirtovėje, agresyviai saugodama kitokią save nuo visų, kas tarėsi ten įžengę. Erika man minėjo tik „tamsius dalykus“, galinčius slypėti po kauke ir aš per anksti nupiešiau piktos ir baisios Ritos galimą veidą.  Net mintis nešovė į galvą, kad kenkti ji galėjo visai dėl kitų emocijų, keršydama daugiau sau, nei kitiems.
- Nežiūrėk taip į mane. Ir... ne, nesiartink. Juk matei... mane gali vėl supykinti.
- Jūs tik nenorėjote būti visai viena.
- Ką tu kalbi... – jos veide išryškėja aiški, skausminga išraiška. Ji žengia dar žingsnį atgal. Palietusi pirštais lūpas lyg ir bando nusisukti, išnykti savo tvirtovėje,  tačiau kažkas viduje dar sulaiko. – Aš gi tave buvau nukankinusi beveik iki galo, kodėl tu...?
- Jūs nenorėjote būti viena, tik tiek. Juk esi ne tokia, kokią matau...
Pati išsigąstu savo tono, tačiau žodžiai jau pasakyti. Rita krūpteli ir skubiai sukasi nuo manęs, lyg gavusi smūgį. Stveriu jos ranką ir traukiu, išsigandusi, jog ji – mano daug vyresnis atspindys – vėl pasislėps nuo manęs. Nebepaleidžiu.
- Kodėl tu taip kalbi? Tu nežinai, nepažįsti manęs! - jos akyse pasirodžius ašaroms, pajuntu apleidžiančias jėgas – nemoku būti šalia verkiančių žmonių. Tačiau stengiuosi pati nepabėgti. Kiekvieną vakarą kūriau planus, kaip stosiu Ritai skersai kelio, kaip įveiksiu ją kažkokiu nenusakomu būdu, bet nė iš tolo nebūčiau susapnavusi, jog teks patirti ne piktdžiugą dėl jos silpnumo, tačiau baimę. Aš bijojau savo klaidos, kad galiu palaužti tokią pat vienišą ir nelaimingą asmenybę.
- Man nereikia žinoti, kad pažinčiau tokią pat, kaip ir aš, - nedrąsiai atsakau. - Nenoriu, kad būtum viena, Rita. Labai sunku pačiai iš ten išeiti.
Tik akimirką jos veide matau nuostabą, sumišusią su... palengvėjimu? Tik vieną akimirką,  tada Ritos pečiai nusvyra, sutrūkčioja ir ji paskęsta raudoje, lyg būtų kaupusi tokią ilgą laiką, lyg užtvanka nerimstančius vandenis. Negarsiai, beveik taip pat tyliai, kokia Rita visada ir būdavo.
Kaip nesava prisispaudžiu prie jos, nes kitas kelias – už nugaros, pro duris, man dabar atrodo žiaurus pasirinkimas po to, ką jai pasakiau. Raudančiosios rankos tik po kelių akimirkų pripažįsta mano draugiją, nusileisdamos ant pečių.
Jausdama krūpčiojantį kūną ir ant galvos byrančias ašaras patiriu keistą ramybę, gimstančią šioje stichijoje. Nežinau, kodėl. Tiesiog jaučiu tai, lyg dilgčiojimą kaip jaučiau, gręsiant pavojui. Tik dabar jau niekas negresia.  Netgi džiaugiuosi, kad ji patiria tokią raudą, kurią pati buvau patyrusi tik vieną kartą gyvenime ir po kurios jaučiausi lyg gimusi iš naujo. Su ašaromis daug kas ištekėjo.
Su ašaromis išteka jos kaukės.
Ji susigūžia iki pat grindų, nutempdama ir mane žemyn, nepaliaudama virpinti tyliais protrūkiais. Pametu laiką – manau, jis dingsta tik ramybėje. Tačiau dabar greičiausiai ir yra tas metas, kuomet ateina ramybė. Nesvarbu, kokiu pavidalu.
Nežinau  kiek tai tęsiasi, tačiau esu nusiteikusi būti tiek, kiek reikės. Ir skambutis, nuskambėjęs visai nelauktai, atrodo tolimas ir silpnas, tarsi iš tiesų būtume senos mokyklinių suolų gamyklos dugne.

- Andromeda, - nedrąsiai pakviečia, kuomet visiškai nurimsta.
- A?..
- Ar... galime pasikalbėti?
- Žinoma. Apie ką tik nori.
Pajuntu jos šypseną. Lengvą, ką tik gimusią.

- Ačiū.