ji primindavo audros šėlsmą uždarytą kriauklėje

2009 05 27

Pageltusiais pirštų galais spusteli žvakės dagtį
Mirkteli per lango stiklus kalnams, kurie
Snaudžia paskendę rūko baloje... Prilaiko dangų.
Niekad nesugeba pagelbėti keliaujantiems, net
Mintimis jų pasiekti. Jei įveiksi, vos žingsnis už jų
Savo akinių apvalumuose rasi prisišliejusią jūrą.
Vienintelis kelias patekti čia, siaurutis takelis. Pro obelį,
Kurios auksiniuose vaisiuose gyvena visos neišlaisvintos
Sielų paukštės. Rąstinis namelis stovi taip arti prarajos,
Kad rodosi tuoj nupuls į delnus, kurie valdo putų bures.
Aplink jį plakasi šimtai žuvėdrų sparnų. Neišsemiama gelmė,
Tiems kam trūksta savęs pažinimo. Čia atsiveria
Nenupasakojami peizažai krintant ir kylant saulei.
Žodžiu, vieta tikrai verta tavo svajonių. Todėl ir namelio
Gyventojai ne kokie pasiturintys mafijos sūneliai, mat čia
Nepriplauksi jachtomis ir neprivažiuosi džipais. Gali, tik
Atkulniuoti siauru akmenuotu taku pro šaltinį gaivų it rytas
Ir minėtąją obelį. Tapytojas, kuris savo drobėse, bei pastele
Atsirūgstančiuose eskizuose vaizduoja neišsemiamus dangaus
Vaizdinius. Kartais įsipina potvynių  ir žuvėdrų sumaištis,
Net nepastebėsi kas iš tiesų yra kas. Jis turėjo mėgstamą vietą,
Prie skardžio, kur nulinkęs medis dažnai glostydavo žvaigždes.
Jo šaknys atstodavo ir molbertą ir leisdavo nenudardėti žemyn,
Žinot, kaip būna menininkams – dauguma jų nemaži žiopliai,
Bei nutrūktgalviai. Moteris grodavo arfa. Ne per geriausiai,
Bet tai beprotiškai įkvėpdavo, kai klausydavosi atrodydavo,
Jog visa amžinybė lenkiasi savo sudarkyta nugara po jų kojomis.
Ji niekada nepriklausė jam. Tiesiog buvo kertinis akmuo,
Kuris padėjo išvalyti vienatvę ir negeisti kitų. Ta vieta kiekvienam
Buvo svarbi savaip. Svarbiau nei visi nepastebėti obels žiedai,
Buvo tai, jog visos lovatiesės provokuodavo kvepėti jūra.
Tiek druskos buvo įsigėrę į miegą. Miegodavo, kaip kūdikiai,
Visad susiglaudę, kad nebūtų per šalta. Paprasta, naudojosi
Kiekviena duota akimirka. Mylėdavosi, kaip du krintantys vaisiai
Paskendę savo kvape. Ir vėl snausdavo, tik po to, kaip ką tik
Pražydę vaivorykštės. Visada atsirasdavo bangų nublokštų laivelių,
Kurie išsviesti į krantą savo griaučiais guosdavo, žemiau savo nykią
Egzistenciją skaidrinančius akmenis. Naktimis dažnai išsitempdavo
Kokią antklodę ir sūpuodamiesi žvilgsniu gainiodavo fosforines žuvis.
Tada nebuvo ko drovėtis. Tada jis tapdavo ja, o ji juo. Jausdavosi,
Šiurpuliukai. Jaudindavo. Versdavo vėl gyventi iš naujo. Nerasi pasaulio,
Kuris atmestų visas išgalvotas istorijas, kad sukurtų tikras, nes būtinai
Bent viena bus iš tų, kurias išgyvensi. Laikas neegzistavo, bet nuolat
Pastebėdavo, jog kažkur dingsta žuvėdros. Klausydavau, kaip karštomis
Dienomis lengvai kvėpuodavo ir pereidavo vos ne į gergiantį alsavimą.
Patikdavo, tai primindavo audros šėlsmą uždarytą kriauklėje.

(nenoriu baigti liūdnai, nes aš tai puikiai sugebu) AČIŪ už kantrybę...