– Aš tave suvalgysiu. – pasakė ji. Jei tai būtų pirmas kartas, gal ir išsigąsčiau. Deja, susidorojimu man grasinama bent tris kartus per dieną, ypač nuo tada, kai pritrūko maisto. – Nereikia. Aš kaulėtas, dar paspringsi, numirsi, ką paskui be tavęs darysiu? – nusišypsojau, žiūrėdamas į nuostabiai gelsvas jos iltis. – Jau geriau numirt, nei bastytis čia su tavim. Nuobodyyybė, ir dar valgyt taip norisi... Uodega brūkštelėjau jai per strėnas, kas turėjo reikšti užuojautą. Spygliais netyčia vos neužkabinau stuburo ataugų. Velnias, turėsiu laisvą minutę – būtinai reikės išsioperuoti tuos rudimentus. – Nusiramink, mieloji. Mes juos rasim. Dar turėjo daug likę būt, greičiausiai jie po žemėm slepiasi, o ten pasiekt lengva. Tikrai tikrai. Juk pati iš orbitos matei, gyvas galas čia bėgiojo, pjovė vieni kitus, cypavo... Mes labai greitai juos rasim. Pažadu. – Na, jei jau taip sakai... – ji sumurkė ir ilga, grakščia uodega meiliai paglostė mano išpešiotą papilvę. Pajutau neapsakomą malonumą. Šiaip, iki šiol nesuprantu, kodėl ji su manim susidėjo. Nesu labai išvaizdus, aukštų pareigų taip pat neužimu, tiesa, neseniai paveldėjau vieną greičiausių civilinių laivų visoje visatoje. Bet tai juk nėra priežastis, ar ne? Ištekėtų už kokio nors kariškio ir galėtų lakstyt iš vieno Magelano debesies į kitą po penkiskart kasdien, kol atsibostų. Bet va susidomėjo manim – nevykėliu, kuriam net nusenusį tėvą pavyko užmušt tik iš trečio karto. Tuo labiau, žinant, koks bus jo palikimas. Aišku, vos apdovanotas dėmesiu, iškart turėjau pakviest ją į pasimatymą. Taip ir padariau. Man priklauso dvi vijos tokioje atsilikusioje Paukščių Tako galaktikoje, gyvybės ten nedaug, o per skubėjimą išvis radau vos vieną planetą. Joje veisiasi maži, glitūs, baltyminiai padarėliai. Nemaniau, kad jie bus tokie skanūs. Per pirmą viešnagės pusmetį jau beveik visus ir suėdėm... – O, žiū, ten kažkas boluoja! – parodžiau į griuvėsius dešinėje. Ji linktelėjo: – Tikrai, einam, pažiūrėsim. Prisliūkinę arčiau žemėj pamatėm truputį pridengtą skylę, aplink gardžiai kvepėjo, buvo pripėduota. – Na va, argi nesakiau, kad jie po urvus išsislapstė? – šyptelėjau. – Lendam? – Lendam. – atsakė ji. Dešine letena patraukiau olą dengiančias gelžbetonio plokšteles ir praleidau damą pirmyn. Pasigirdo poškėjimas, aplink ėmė sproginėti žaisliniai, parako prikimšti sviedinėliai. – Kaip jie man patinka... – sumurmėjo ji ir nėrė skylėn. Nusekiau paskui. Viduje kuitėsi koks šimtas tų mažučių padėlių, kurie cypavo, bėgiojo ir laidė į mus visokiausius švino ir plieno žaisliukus. Suurzgęs išleidau nagus ir puoliau į pačią tirštumą. Kalcio kupini kauleliai smagiai treškėjo tarp dantų, kiekvienas kąsnis burnoje palikdavo malonų baltymų prieskonį. Žinoma, nuolat rūpinausi, kad delikatesiniai gabalėliai atitektų mano palydovei. Jai nešiau mažiausius, bet garsiausiai cypiančius padarėlius, kuriuos ji, ilgai nemąstydama, dėjosi burnon. Turint omeny, kad šie judėjo gana greitai vis taikėsi pasprukti, nei vieno nepaleisti buvo sunku. Bet aš susitvarkiau. – Mmm, nuostabuuuu, nuostabuuuu... – murkė ji. Letena grakščiai pakeldavo keletą iš karto, spusteldavo, kad sutraškėtų, ir įsidėdavo į burną. Galėjau valandų valandas žiūrėti, kaip ji – mano, MANO moteris – valgo. Greitai iš visos knibždelynės beveik nieko neliko. Paskutinis padarėlis kiūtojo kampe susigūžęs, nejudėdamas, bet kai priėjau arčiau, tuoj pat pašoko. Išsitraukė mažutėlę svaidyklę, nukreipė į mane ir ėmė laidyti švino gabalėlius. Šie smagiai zvimbė rikošetuodami nuo kailio ir cvaksėdami į urvo sienas. – Aaaaaaa, dvėsk, dvėsk, suknista tarpplanetine pabaisa!!! Aaaaaaa, ryk šviną, aaaaaaaa!!! – cypė sutvėrimas. Ji priėjo prie manęs ir pasitrynė pečiu. – Kokie mieli, skanūs mažučiai... Labai, labai tau ačiū, kad atvežei į šitą planetą. – ji pakštelėjo mane skruostan ir nuėjo ėsti paskutinio padarėlio. Iš laimės netekau žado, stovėjau lyg pabučiuotas. Tiesą sakant, taip ir buvo.
---
Mes sėdėjom Žaliajame Tuščiųjų Urvų Slėnyje, ant Suklypusio Įsimylėjėlių Tiltelio, ir stebėjome aštuoniasdešimt penkis mėnulius. Būtent šią, Aštuoniasdešimt Keturių Ir Dar Vieno Mėnulio naktį, mano gentyje priimta kviesti Poravimosi Šokiui. Ji tą žinojo. Atėjo pasipuošusi, dar labiau pasiilginusi uodegą ir nusidažiusi iltis sodria, žalia spalva. Aš irgi, beje, paskutiniu metu neleidau laiko veltui. Sukrapštęs visas santaupas pašalinau nuo uodegos ir letenų spyglius, atsiauginau naują, tankų, akinančiai baltą kailį. Operacijos kainavo nemažai, bet Poravimosi Šokio metu norėjau atrodyti kaip reikiant. Beje, gražinimuisi išleidau ne visus pinigus. – Mieloji, – tyliai sumurkiau. – Taip? – atsiliepė ji. – Ar pameni tuos mažyčius, skanius padarėlius, į kurių planetą tave nusivežiau per praeitą pasimatymą? – Ahaaaa, – urgztelėjo ji. – dar dabar ant liežuvio galo jaučiu tą nuostabų, salsvą skonį... – Mieloji, žinai, aš turiu tau dovaną. – pasakiau. – Tikrai? – ji apsimetė nustebusi. Juk žinojo, kad prieš Poravimosi Šokį dovanos yra būtinas dalykas. Taip pat žinojo, kad man bus malonu, jei apsimes nežinanti. – Taip. Kai svečiavomės tų skanumynų planetoje, aš pastebėjau nuostabų vietinės kultūros pavyzdį. Jo pavadinimas skamba štai taip: – atsikrenkščiau. – maashihna. Va. Ar kažkaip labai panašiai. – O, koks tu mielas... – ji pasiraivė. Sumurkiau. – Nusprendžiau tau padovanoti suvenyrą. Tai stilizuota maashihna, tik normalaus dydžio ir su nuostabia, spygliuota uodega, kuri simbolizuoja neišsenkančią mano meilę tau. Tuo pat metu burzgianti gravitacinė platforma, skambant romantiškai melodijai, į Žaliojo Slėnio Žaliąjį Kilimą nuleido baltutėlę maashihną. Aš nusišypsojau, vis skatindamas save žengti paskutinį žingsnelį – pakviesti ją Šokiui. Bet nespėjau. Kažkas pasikeitė. Mano mylimoji dirstelėjo į dovaną, pakėlė akis dangun ir kurį laiką ten spoksojo. Paskui nuleido akis, pažiūrėjo į mane, į maashihną, ir dar kartą, lyg norėdama kažkuo galutinai įsitikinti – į dangų. Papurtė galvą. – Negaliu patikėti. Tu, tu... niekingas... apgavike... – Ką? – pastačiau ausis. – Tu juk žinojai! Tik nesakyk, kad pamiršai! – ji iškėlė leteną ir parodė į dangų. – Negi tu pamiršai, kad šiandien... Kad tave kur. Greitai dirstelėjau ir suskaičiavau visus mėnulius. Aštuoniasdešimt keturi Ir Dar... – Aštuoniasdešimt Šeši Be Vieno! Visi juk tai žino, mielasis, visi! Ir tu žinojai... Tik dabar supratau. Bet buvo jau per vėlu, gerokai per vėlu. – Chamas. – ji sušnypštė, susiraukusi mostelėjo man prieš nosį uodega ir išnyko. Išsiteleportavo. Kaip aš galėjau būti toks kvailas... Aštuoniasdešimt Šeši Be Vieno... Juk jos gentyje tai yra Didžioji Susilaikymo Šventė. Per ją niekam negalima valgyti ir tuštintis. Švęsti, teikti dovanas ir poruotis taip pat. Koks aš nevykėlis... Nudūriau akis į Žaliąjį Kilimą, kuriame kėpsojo maashihna. Po velnių, ir kodėl man taip nesiseka? Na kodėl???
Žinai, Irvydai, man irgi malonu, kad pagaliau pradėjai bent šiek tiek grįsti savo kritiką. Paskaityk, ką parašei pirmame komentare ir ką - paskutiniame. Progresas džiugina =]
"...ismesk minti, kad butybes yra zmogiskos, suteik joms nezinomybes, nesuprantamumo aureole, sugalvok ka nori pasakyt savo kuriniu ir kokia jo morale, suteik kuriniui uzbaigtuma, idek siek tiek siaubo, padaryk humora ne toki atvira..." - ar tik ne vardinam savo skonio atributus? Berods čia sudėjai bruožus kūrinio, kuris tau patiktų. Tą patį pastebėjau ir ankščiau. Kabinėjamasi prie to, kas neatitiko "nuosavo literatūros įsivaizdavimo" - čia, jei ką, prastos kritikos požymis.
Kaip matau, paaiškinti, kaip tai supratai, nesivargini. Taip ir tikėjausi. Taip pat tikėjausi, kad nudžiugsi pamatęs mane kritikuojant savo rašliavą. =] Nepyk, bet tokia reakcija man pasirodė šiek tiek kvailoka. Na, tiek to.
Maashina, ar kaip Tu ten pavadinai, buvo pirmiausia ka as pastebejau. Bet man tai pasirode an tiek menka blogybe fone viso to ka perskaiciau, kad tiesiog susilaikiau ir nebebrukau jos svarstymui. Nesinorejo veltis i perplacias diskusijas. O minciu praleke visokiu del tos maaaaaaasinos.:) Ir pirmiausiai... Na, tiek tos, neverta. :) Velus vakaras, nesigilinsime.
Zinai, Valkai, as isties atsiprasau, kad prisikabinau cia prie Tavo kurinio, ypac kai dabar isties dziugu - pagaliau Tu pradejai normaliai sneket, o ne aklai ginti ji. Pripazistu, neplanavau kritikuot cia, nes visas sis konkursas, Tu buvai teisus, man pasirode savotiskas farsas. :) Kaip minejau, as tiesiog apsidziaugiau gaves proga po nnnn laiko parasyt. Tik labai jau prajuokino kai kurios gautos konkursines vietos siame konkurse. Tame tarpe ir Tavoji. Tad emiau ir parasiau. Gal kazkiek isprovokavai ir pats mane. Na, bet tai jau istorija.
Kame tas prasmes nebuvimas? Manau, pats puikiai zinai ir labai gerai apibudinai paskutiniame savo komentare. Uz Tavuju zodziu ir galima isskaityt kas yra netaip kurinyje. Matomai paanalizavai savo prietieliu kritika. O mano kritika, kuri nera ta gili analize, kuria minejai Tu - analizuoti galima iki peprotybes giliai, taciau kurinius kurie kazka duoda, kurie kazka gali, kurie kazka reiskia. Analizuoti siaip kazka - savotiskas laiko gaisimas. Zinai, net jei reiketu perdaryt Tavo kurini - nezinociau uz ko stvertis. Gal ir palikciau tokiu - viena kart perskaitai, pasijuoki ir uzmirsti.
O Tu atsimeni toki Aizeko Azimovo kurini "Net patys dievai"? Kai dabar prirasyta tiek ir apie viska, si knyga gal jau ir gali pasirodyti naivoka, taciau... isvesiu paralele - Tavosios butybes, lauziancios is saves pajacus, ir to romano dvasia... Jei neskaitei, paskaityk. Manau bus idomu.
---
Stiliu turi gera, cia viskas normoje, ismesk minti, kad butybes yra zmogiskos, suteik joms nezinomybes, nesuprantamumo aureole, sugalvok ka nori pasakyt savo kuriniu ir kokia jo morale, suteik kuriniui uzbaigtuma, idek siek tiek siaubo, padaryk humora ne toki atvira. Ir viskas bus super. Na, faktas, kad Tu si kurini jau palikai ramybeje, gal tai ir gerai. O stai ateiciai, supink kurinius, siuzetus padaryk subtilesnius. Neduok skaitytojui juoktis per daug is neaisku ko. Tiesiog zinok savo kuriniu tiksla, bet tikraji, gilu. Ir viskas bus gerai. Idek darbo daugiau. Geriau parasyt maziau, bet kazka verto, nei rasyt daug ir bele ka. Nesutinki su manimi?
Ok, uzraukiam diskusijas cia. :) Jei kas - mano e-mailas: irvidukas@gmail.com
Gal as ir netikes kritikas, nes i fantastika isties imu ziureti kitaip. Laikas daro savo. Ir joje man kuo toliau, tuo labiau darosi svarbu psichologinis heroju paveikslas, charakteriu itaigumas, santykiu esme. Tavo butybes, juk jei jos butu tikros, jos nebutu tokios naivios, pavirsutiniskos, tokios vaikiskos. Viska ka jos darytu butu tikra, turetu prasme, gilia esme. Kaip ir zmones, mes esam sudetingi. Ir nors kartais atrodome paprasti. Tavo butybes, jos isties turetu sava kultura, stereotipus. Ju negalima butu sieti su zmogumi, nes jos butu NEZMONES. Velniai nemate tu velniu, bet jos isties butu kitokios. Ir manau, kad tokioje situacijoje kuria piesi Tu, tiek as, tiek Tu, tiek daugelis is musu pamate tas butybes pridetu i kelnes vietoje. Ir juokas neimtu is ju visiskai. Rasyt kaip zudoma ir rasyt su jumoru... galima, bet kartais tai nejuokinga. Na, o antra dalis - cia jau ir gavosi, kad noras parodyti butybes suzmogintas ateme is kurinio galimybe tapti kitokiu. Tapti tikrovisku. Kiek galima buti tikroviskam fantastikos srityje. Kokia ta realybe? Koks tas tikroviskumas? Cia jau kitas klausimas. Tiesiog nuejai lengvu keliu - tiap liap ir kurinys baigtas...
Valkai, patariu... geriau rasyt maziau, bet kazka didingo, nei daug, bet pavirsutinisko. Ir bandyk isivaizduoti save skaitytojo vietoje, ne savo draugu, ne siaip skaitytojo, o to tikrojo, kuris skaito tik rinktinius kurinius. Ir tada ivertink savo kuryba ju akimis. Tau daug kas paaiskes. Jei nori rasyt taip, kad liktu kazkas daugiau nei draugu pagyros - reik tada pasistengti atiduot save visa kurybai.
Na, daugiau as tyliu. :) nes gal mano skena eina i tyla. (Tyla gali buti apipinta ir tauskimu). :)
Ech.
Visų pirma nesupyk... Bet tavo nuomone, Irvydai, remtis negaliu. Todėl, kad negaliu jos traktuoti rimtai. Nesam kaip reikiant pažįstami.
Aš esu gavęs nemažai šio kūrinio kritikos. Ir per rašyką (nedaug), ir pdf faile, kuriame sudėti visi komentarai (šiek tiek daugiau), ir realiai - iš žmonių, kuriais aš pasitikiu, kuriuos užknisu savo rašliavom ir kurie tikrai nori prie manęs prisikabint kuo labiau, kad pats daugiau prie jų nesikabinėčiau =]
Ir žinau silpnas šio kūrinio vietas. Visų pirma tai tavo truputį minėta struktūra: dalys kompoziciškai labai mažai susietos, jos viena nuo kitos skiriasi, pirmoji šiuo atveju yra aiškiau parašyta, antra, traukiant prie temos, prarado dalį rišlumo. Kita, nemažiau svarbi problema, yra personažai. Taip, tu būtent prie jų ir prisikabinai, bet vietos kažkaip ne tos. Didžiausia bėda tame, kad jie ne kaip reikiant susieti su tų personažų nešama mintim: sunkoka suprasti kodėl jie tokie panašūs į žmones ir ką norėta tuo parodyti. Neatmetu galimybės, kad paviršutiniškai žiūrintis skaitytojas to išvis nesuprato. Taip, sutinku su tuo, kad "Eina ten, ruosiasi tam, kas po to staiga pasirodo tabu" - kvailoka. Tai turėjo būti vienu iš humoristinių elementų, siejančių ateivius su žmonėmis. Tu to nesupratai. Bet buvo ir supratusių.
Dar nemažai klaidų yra su elementų logika (pvz. mašina - kodėl? kaip? kam?), tos klaidos apkrauna atidesnį skaitytoją. Tu nepastebėjai. Na, tiek to.
O štai tamstos antrojo punkto visiškai nesupratau. "Neįtikinau". O ar reikėjo įtikinėti? Ir kuo? Buitiškumą (ypač dialogų) galima laikyti analogijos su žmonėmis dalimi, galima - psichologijos subtilybėmis, bet kokiu būdu jas traktuoti kaip neigiamą elementą, nesuprantu.
Jei tai nebus labai sunku ir neatims brangaus laiko, norėčiau paprašyti, kad išdėstytum: kaip tu supratai tą "paviršutinišką" kūrinio idėją. Būtų tiesiog įdomu, ką mato skirtingi žmonės. Čia toks kaip ir kaulijimas.
Ir paskutinis dalykas: gal aš idealistas, bet manau, kad diskusijose gimsta teisybė. Prie komentaro prisikabinau ne todėl, kad "laikiausi savo ir neįsiklausiau į pastabas", bet dėl ko kito: tavo "kritika" man pasirodė itin nemotyvuota ir negili. Tą patį galiu pasakyti ir dabar. Todėl stengiausi išsiaiškinti kodėl taip yra ir kaip nors rasti jos motyvus. Tam, tiesą sakant, mes ir diskutuojam.
Na stai, grizau po darbo. :)
Valkai, prasau nepykt,kad sitaip detalizuoju kurinio blogybes. Isties, baikime ta analize, nes neverta mums abies gaisti savo laiko analizuojant si kurini. O jei kada imsi rasyt profesionaliai, tiesiog prisimink, kad rasydamas turi itikinti skaitytoja,o jei jo neitikini - reiskias kazkas netaip.
Tau gali pasakyt - SUPER KURINUKAS!!! - simtas zmoniu, kurie nesigilina i tai ka skaito, bet sulaukes ivertinimo is zmogaus, kuris ziuri tarp pavirsutiniskumo, tada zinosi, kad isties sugebejai sukurti kazka verto. Zinai, cia kaip muzikoje - galima klysti natas (atitikmuo gramatikos klaidos), galima net pamirsti kelis taktus (tarsi keletas sakiniu butu neuzbaigti) bet muzikoje svarbiausia perteikti kurinio dvasia ir uzburti zmones savo grojimu. O klausytojai buna ivairus. Buna kurie miega operos metu, buna, kurie atejo del mados, buna ir tokie, kurie iesko visame kame profesionalumo. Dziaugiuos, kad Tavo kurinukas patiko daugumai cia esanciu. Gal tai ir svarbiausia. :)
O tie visi Hugo - bala ju nemate. Nors tikiuosi, kada nors atsiras lietuvis, gaves sia prestizine premija. :)
Butu keista jei pyktum, nes viskas ka sakau, viskas tik tam jog ateityje kazka darytum kitaip. Jei planuoji kazka rimciaus siuo klausimu. Siam momentui
Tavo kurinio esme yra labai aiski, cia del to problemos nekyla. Ja supranta kiekvienas. Beda ta,kad su jo prasme yra problemu. Kaip pasakytu eilinis zmogelis - tikslas Tavo kurinio? Manoo nuomone jis pakankamai paprastas ir toli nevedantis. Tiek is visumos, tiek is detaliu.
O taip, labai patogu prisidengti aukstomis materijomis, apeliuoti i Erlickus, Homerus, Getes... Ta Tu moki. Bet kai gauni atkirti, koki nekoki, bet atkirti - tada jau prasideda menkinimas kito zmogaus nuomones ir saves kelimas. Zinoma, juk muse kito zmogaus darze pamatyt lengviau nei drambli savame.
Na, neesme. Pasikartosiu - ar as taip supratau, ar ne taip - principe nesikeicia niekas. Tavasis kurinys nelogiskas logiskumo prasme, nejuokingas humoro prasme, neturi gilios prasmes, kas puostu kurini ir darytu ji vertingu. Tik tiek. Ir jei Homera as galeciau skaityti ir skaityt, tai Tavaji kurinuka... na, pats nujauti kur jo butu vieta mano nuomone.
Ir isties, as nusisnekejau - Hugo Tau nekvepia... kaip, beje, ir man. :(
----
Priminimui:
1. itikinai, kad zmones galejo pasipriesinti, bet nepavyko ir pabaisos jau likucius triauske sau pasiskanaudami.
2. neitikinai, kad pabaisos naudoja zmogiskasias sampratas ir mini velnia. Ir tai nepuosia kad ir humoristini kurini.
3. visiskai pamirsai kai rasiau, kad Tavo pabaisiokai truputi ziopliai. Eina ten, ruosiasi tam, kas po to staiga pasirodo tabu. :)
4. dvieju daliu forma yra asimertriska ir... Na, bet nesigilinsime, tai gera forma, nors nelengva igyvendinti per toki trumpa apsakymui skirta laika. Cia jau butu nauja tema ir vel griztume prie prasmes kurinio. :)
Et, dabar iskviete mane i darba, numuse tuo minti. Lekiu. :)
Tikrai viska rasau su sypsena ir nenoredamas izeist. Man tiesiog idomu kaip zmogus gali neisiklausyt i pastabas ir laikytis savo. Na, bet is kitos puses - bele jam faina. Komforto zonoje sedeti daug geriau, nei iseiti is jos ir i viska paziuret is salies.
Nusišnekėjai ir tiek. Tiek to, visiem pasitaiko.
Bėda gal būt tame, kad dėmesį tu atkreipei šiek tiek netikusiai - kadangi turbūt iki dabar dar nepagavai kūrinio esmės. Šįkart nepyksiu, nes ir pačiam taip dažnokai būna =]
Jei Achilas zudamas isrektu - Jezus Kristau, uz ka man tokia kancia?! Stai tada drasiai butu galima pasakyt - kazkas cia ne taip. O jei gindamasis Homeras visiems pasakytu - chebra, cia gi su jumoru, jus ka - nesuprantat? Tada pilna teise turetume pagalvoti - Homeras nukvako. :)
Uzteks cia tu komentaru, juolab pretenziju jokiu, tiesiog atkreipiau demesi i silpniausias Tavo kurinio vietas. Ir manau, Valkai, puikiai supranti ka as norejau pasakyt. Tad ateityje nedangstykis humoru kaip skydu, kritisku komentaru esmes neuzglostyk nukreipdamas zvilgsni i ju nerisluma. Tiesiog kurdamas kurinius pabandyk kazka daryt kitaip, pagalvok ka rasai. Ir ka gali zinoti, gal Hugo kada bus Tavo. :)
P.S. O tame ezere isties zuvies nera, vien tik varles ir tritonai. :)
Keistokas tavo požiūris, Irvydai. Nori aš komentare paminėsiu Dantę, Homerą, Šekspyrą, dar bala žino ką... Ir tai reikš, kad aš su jais lyginuosi? Nu tavo ir fantazija. =]
Laukė kažkoks neaiškus padaras žmonių. Nu, laukė, blyn. Ir dar laukė. Pagalvojo, kad žinai - be žmonių lyg ir geriau. Paskui dar pagalvojo, kad ir su jais vistiek visai nieko. Paskui dar pagalvojo kažką, ko niekas nesuprato. Galų gale kapsulėj rado du kūdikius, kurios skaitytojas, būdamas labai pastabus, turėtų sugretinti su Adomu ir Ieva, priedo dar ir numalšindamas stiprų dežaviu jausmą - nes kažkur jis jau tai matė... Trijuose... O gal keturiuose romanuose?
Kažką primena?
Matai prasmę? Aš - taip. Deja, labai prastą, kadangi jos autorius net sugalvot savarankiškai nesugebėjo.
Tiesa, kiekvieną kūrinį galima taip "išnagrinėt": nuvarė keli šimtai kvailų graikų ir dešimt metų bandė išdaužyt kažkokį priešų miestą. Paskui jiem pagaliau pavyko. Susiginčijo Dievas su velniu, kuris valdo žmogų, ir pagavę kažkokį Faustą ėmė iš jo tyčiotis. Paskerdė senis jūroj kažkokią žuvį, o pakeliui namo jos net neišsaugojo.
Ai, tiesa, vargu ar tu apie Hemingvėjų girdėjęs būsi. Tiek to.
O va niekas nekaltas dėl to, kad Irvydas, ko gero vienintelis, nepastebėjo kažko gilesnio. Jis nusprendė, kad kūrinys - "prasmės neieškantiems žmonėms", dėl to numojo ranka į besikalančius sąmoningumo daigelius ir parašė komentarą prisikabindamas prie to, ko pats iki galo nesuprato. Beje ganėtinai neriškų komentarą. Draugiškai prašau: ateity pabandyk suformuluot mintį taip, kad nereikėtų jos triskart skaityt, bandant išsiaiškint, čia komentatorius save ar ką kitą sukritikuot bando.
Bet čia tik šiaip, ne prie ko. =]
Tu gal pabandyk susižinot, ką reiškia sąvokos "metafora", "perkeltinė prasmė" ir "netiesioginė mintis", kadangi primeni žveją, kuris pažiūrėjęs į lygų ežero paviršių nusprendė, kad žuvies jame nėra - juk niekas neraibuluoja.
Tai va. Jei turi kokių pretenzijų, prašau, rašyk žinutėmis. Diskusija vystysis greičiau.
Opa pa, keliam save iki Erlicko lygio? :) Ir kur gi siame kurinyje gilioji prasme, kurios isties daug Erlicko humore? :)
Na, kaip ten sakoma - iskiso kurmis galva is po zemiu, apsizvalge, pamate, kad Lietuveleje nieko gero ir vel nere atgal... Paprasta ir aisku, ir nepasakysi, kad be prasmes. :)
O ka mes matome pacio, Valkai, kurinyje? O ne, siuzetas aiskus - dvi butybes suryja zmogiukus - cia dar aisku. O po to? :) Na, surijo, nusprende susiporuot, nepavyko. Nes pasirodo, kad abi zioplos. Ir cia kurinio prasme? Cia tipo juokinga? :) Tada pasijuokime - cha cha. Ir manykime, kad tiksla pasiekei - beprasmis kurinys prasmes neieskantiems zmonems. :) Ir iki Erlicko samojo cia dar toli toli.
Bent jau man taip atrodo. :)
---
Ar manai, Valkas, kad Erlickas savo kuryboje toks banalus? :)
Nesutinku su Tavimi, kad kuriant humoristinius kurinius galima sau leisti pavirsutiniskuma. Gera humoristini kurini parasyt daug sudetingiau ir reikalauja daugiau atsakomybes nei paprasta. Cia jau turi ne tik suvokti pats ka sakai, bet ir humoro forma itikinti skaitytoja tuo ka parasai.
Irvidai, visų pirma, tai buvo humoristinis kūrinys. Jei su logika bandysi kabinėtis prie Erlicko, patikėk manim, nieko gero neišeis. =]
O nepastebėjai, kad būtybės iš kosmoso elgiasi visiškai kaip žmonės? Su visais "čia noriu čia nenoriu", taip pat "džentelmenais" ir "damomis"? Tame ir vinis. Ir užpuolę silpnesnių būtybių planetą net nemąsto apie juos kitaip, nei apie maistą. Lygiai taip pat, kaip žmonės kitaip negali žiūrėt į, tarkim, krevetes.
O kodėl tau taip nepatinka jų beginkliškumas? Juk niekur nepasakyta, kad žmonės orbitoj neapmėtė ateivių branduoliniais žaisliukais, kad nusileidusius nebandė apipilti napalmu ar paspirginti raketomis. Kūrinyje minimi griuvėsiai - reiškia kažkas vis dėl to vyko, ir žemė dabar jau nebe tos būklės, kokios turėtų būti =]
Ir iš kur toks stereotipinis mąstymas, kad jei kažkas iš kitur - jis būtinai privalo mąstyt kitaip. Jei jau organinė gyvybė pradėjo formuotis dvejose skirtingose visatos vietose, nors ir įgavusi skirtingą formą, kodėl ji negali vystytis lygiagrečiai? Su religijomis, etiketu, manieromis ir papročiais? Čia netgi neimant domėn, kad tamstos minėtos sąvokos yra išverstos iš ateivių "kalbos", o vertimas, jei ką, literatūrinis =]
Perskaiciau dar syk kurini. :) Bandau suprasti kelias savokas - gyvunas, padaras, homo sapiens, dzentelmenas, dama, vyras, moteris, patinas, patele... Taip ir isivaizuoju kaip tarplanetine butybe savo patele (ar kaip geriau ja pavadint) apibudina grynai zmogiskuoju pavadinimu - moteris, dama. Ka gi, turbut ir zodis valgo nuo eda niekuom nesiskiria. Jo, visos pabaisos valgo - logiska. Valgo zmogus, valgo gyvulys, valgo tarplanetine pabaisa.
Sie du dalykai gal ir ne esme, bet man tiesiog ikrito i aki kaip kazkas tokio savotisko. :)
Taciau bene labiausiai akis uzbade kitkas. Taip ir isivaizuoju kaip mus (zmones) dabar uzpuola dvi butybes is kosmoso. Kaip mes issitraukiam varganus automaciukus, pistoletukus ir pyskiname i jas. Tipo labai labai kruta. Mes saudom, mus eda. Ir dar rekiam: "Aaaaaaa, dvėsk, dvėsk, suknista tarpplanetine pabaisa!!! Aaaaaaa, ryk šviną, aaaaaaaa!!!" Na, matyt isties ta pabaisa uzsirove ant kokio pamisusio karininko atsargoje, siek tiek idejinio, siek tiek pusprocio. Normalus zmogus viena is dvieju - arba prisiktu i kelnes, pamates pabaisa, arba kristu paslikas be gyvybes zenklu. Pagarba tam dvikojui padareliui - jis sugebejo pakankamai didvyriskai gintis. :) Na, bet... Pasak Valko, tai geriausia ka sugebetu zmonija priespastatyti kosminiam dvieju butybiu antpuoliui. Kvaili pistoletukai, automciukai - tik tai ir sugebetu ji. Jau vien tai kurini daro fantastika - zmonijos bejegiskumas, fantastiskiau ir buti negali. Nereiketu ir kosmoso, pabaisu... palikime zmonija su lankais ir ietimis - dar geriau gautusi. Butu tikra fantastika :) Hmmm.
Antroji dalis: na, cia tiesiog butybiu psichologijos sedevras. Ypac stebina pabaisos pateles neapsisprendimas - nori ji ar nenori kazko is savojo isrinktojo. Na taip, matyt nori, nes per nora pamirso kokia naktis paskirta susitikimams - "Būtent šią, Aštuoniasdešimt Keturių Ir Dar Vieno Mėnulio naktį, mano gentyje priimta kviesti Poravimosi Šokiui. Ji tą žinojo. Atėjo pasipuošusi, dar labiau pasiilginusi uodegą ir nusidažiusi iltis sodria, žalia spalva.
". Ir ji net gi lauke kazko is isrinktojo - "– Mieloji, žinai, aš turiu tau dovaną. – pasakiau.
– Tikrai? – ji apsimetė nustebusi. Juk žinojo, kad prieš Poravimosi Šokį dovanos yra būtinas dalykas. Taip pat žinojo, kad man bus malonu, jei apsimes nežinanti.
"
Vaje, ir staiga prisimena, pamato - naktis tai kazkokia ne tokia... Siaubas, baisu, chamas...
Cia kas? Skleroze? Neuroze? Ar siaip issiblaskymas? :)
Yra kaip yra, bet tokiu atveju nemanau, kad tam padarui nepasiseke ("Po velnių, ir kodėl man taip nesiseka? Na kodėl???" - Velnias? Jis zinomas ir pabaisai? Jo, gal isties jis yra visur ir visame. :) Verta susimastyt.) Na, bet... Anaiptol, pabaisiukaui net labai pasiseke - Jis ka tik isvenge to, kad salia butu butybe nesugebanti prognozuoti savo veiksmu. Cia noriu, cia nenoriu, cia chrien suprasi ka. :)
Manyciau, jam reikia dziaugtis, kad ji dingo - bus ramiau gyvuoti. :) To pabaisiokui ir palinkekime.
O Valkui palinkesiu sekmes rasant. :)
P.S. visa tai taip pat buvo be jokio pykcio. Tiesiog as fantastika isties suvokiu kiek kitaip. :) Fantastikoje turi buti logikos, prasmes, supratimo ka mes laikome fantastika.
Lengva, gražu ir šmaikštu. Persiskaitė greitai, niekas neužkliuvo, o juokiausi dar gana ilgai, vis prisimindama pabaigą:) Atitinka konkurso reikalavimus, puikiai įsivaizduoju paveikslėlio vietą. Tiesiog gyvenimiškai juokingas, už tai ir pirma vieta mano septynete.
Gana išsiskiriantis darbas konkurso fone. Idėja paprasta, bet, kadangi kūrinys fantastinis, man atrodo gana neįprastai. Pašmaikštavimai vykę, tekstas prajuokino - autorius savo tikslą (manau, toks buvo) pasiekė. Reikalavimai irgi įvykdyti. Skyriau 2 vietą.
Skaitydamas įsijaučiau. Tieisiog mintimis nutapiau pavekslą. Toks iš gyvūnijos pasaulis. Tik gaila, kad vorė suvalgė vorą. Tikras. Ne veltui gavo iš manęs 4 vietą.
Valkas
