publikakonkursui
Mano moteris gyveno arti dangaus
ir labai mėgo važinėtis liftais.
Dažniausiai ji buvo paprasta miesto moteris,
pieną pirkdavo parduotuvėje,
važinėjo troleibusais,
kaukšėjo kulniukais į grindinį.
Dažniausiai ji buvo paprasta miesto moteris,
tiktai kartais pražysdavo,
tiktai kartais, pavasarį.
Ji kaip vyšnia pražysdavo,
ir pakvipdavo ja visas miestas.
Tas kvapas! Tas kvapas -
visą miestą galėjo pakeisti:
jis apsukdavo galvą visoms miesto moterims,
jos paleisdavo plaukus ir paltukų sagas atsisegdavo,
jos apsukdavo galvą visiems miesto katinams
ir visiems miesto vyrams.
O ji tik šypsojosi ir važinėjo liftais.
Tik šypsojosi ir vis aukštyn,
vis aukštyn į devintą, į dvyliktą, į dvidešimt pirmą aukštą,
tarsi norėtų pakilti į debesis
ir ant viso miesto išlyti,
tarsi norėtų, kad visos vyšnios pražystų
ir moterys visos.
Iki nužydėdavo,
ji važinėdavo liftais.
Iki ji nužydėdavo,
visas miestas kvepėjo vyšniomis.
Paskui ji sukraudavo vaisių -
mažą raudoną vyšnaitę,
mažą tarsi mergaitę.
---
Mano moteris buvo paprasta miesto moteris
Tik jos mergaitės buvo nepaprastos -
jos mokėjo žydėti.
Jos mokėjo žydėti,
bet tik vieną pavasarį.
Paskui jos sukraudavo vaisių -
mažą kauliuką,
mažą tarsi berniuką.
---
Mano moteris,
tiesą pasakius,
niekada nebuvo mano -
kai ji pražysdavo,
aš jau buvau ištirpęs.
Tai todėl mes niekada nesusitikome,
tik nujautėme vienas kitą,
kaip sapne žmonės nujaučia, kad tuoj ateis rytas.
Mes niekada nesusitikome
ir vis tiek ji buvo ir bus mano moteris,
nes jeigu nebūčiau tirpęs,
ji nebūtų,
ji visai nebūtų
žydėjus.
Ir nebūtų
mano mergaičių vyšnaičių,
Ir nebūtų
mano berniukų kauliukų.
