Nėr didesnės bausmės už vis potekstėm kalbančią tylą –
Už žodžius tuos, kuriuos pašarvojimo salėj lankau,
Už ledų lavonėlį su užrašu „Jau nebemyliu“ –
Bet kaip raižo, kaip skauda giliau ir giliau, ir giliau...
Reiks įlįsti kampan, tarp tų sienų juk niekas nemato,
Kai bejėgiškai staugsiu į mėnesį šioj naktyje
Ir išgėrus nuodais užplikytą senatvės arbatą
Pasilaidosiu moterį, buvusią dar manyje.
Geras išrišimas, profesionaliai. Pašarvojimo salė - silpnas įvaizdis, o pilvo raižymas man kelia šleikštulį vien dėl to, kad tai visų kvailų moterų silpnumo požymis, kuris pasireiškia vien dėl kvailo gailesčio. Bet tai subjektyvu ir nesvarbu, atsiprašau, pamirškit. Pirma eilutė faina, ledų lavonėlis - nežinau, ką turėjot omeny, taip Visiškai nesuprantamai (nes ledai - jei miršta, ištirpsta, na, ledas, o jei ledai, kaip ledai - tai jie (logiškai?) miršta, kai juos suvalgo, žodžiu, turiu omeny, jog ledų lavonėlis nebent dėl skambesio šičia, bet šiaip totaliai prieštaringas įvaizdis). Staugimas taip pat atsibodęs, o jėgų dar tam yra? Staukit, ką gi. Sienos, nuodai, arbata, senatvė - žodžiu nieko ypatingo absoliučiai.
Eilėraštis stovi ant pirmos eilutės, ant rimo ir pabaigos. Be to - nieko. Už "meistriškumą": 4-.