Aidai iš caro žemės žmonių prisiminimų

Seniai labai, o gal ir ne, gyveno caras tolimoj žemėj ir turėjo tris sūnus, pavadinkim juos Алёша, Лёша ir Саша, ir dukrelę, vardu Ксюша. Dukrelė, nors dar tebuvo maža mergaitė, atrodė kur kas sumanesnė už vyresniuosius brolius, kurie ištisas dienas gėrė, dainavo ir su kaimo mergelėm uliavojo.

Vieną netikėtą kartą į caro žemę atklydo didžiulis purpurinis slibinas. Niekas dabar nebepasakys, kiek anas galvų turėjęs.

Pakvietė caras sūnūs, dar nuo vakarykštės dienos linksmus, ir paliepė ginti mažają Ксюшą bei visus kaimiečius.

Vyriausiasis brolis Алёша pirmasis išsirengė su drakonu dorotis. Prijojo kryžkelę ir mąsto: kairėj – smuklė, dešinėj – smuklė, įstrižai – smuklė, tiesiai – slibinas. Nieko tokio, nepabėgs tas slibinas...

Grįžo Алёша po trijų dienų - užtinęs, visas smukles apėjęs, visus kampus apvėmęs. Ксюша jam liežuviuką parodė ir nebedraugavo.

Išjojo antrasis brolis Лёша su slibinu susiremti. Prijojo kryžkelę ir mąsto: kairėj – Оксана, dešinėj - Олъга, įstrižai – Катя, tiesiai – slibinas. Nieko tokio, nepabėgs tas slibinas...

Grįžo ir Лёша po trijų dienų – užtinęs, visas mergeles apėjęs, visais kočėlais išvanotas. Ксюша jam liežuviuką parodė ir nebedraugavo.

Išjojo ir trečiasis brolis Саша. Prijojo kryžkelę ir mąsto: į kairę Алёша jojo, į dešinę – Лёша, įstrižai bijau, tiesiai slibinas. Na ką, palauksiu slibino čia.

Grįžo Саша po trijų valandų – pamiršo maisto įsidėt, o alkanam laukti slibino nesmagu. Ксюша jam liežuviuką parodė ir nebedraugavo.

Kol broliai blaivėsi, mėlynes gydėsi ir užkandžiavo, didelis purpurinis slibinas atėjo prie caro pilies sienų ir žiūri pro bokšto langelį į Ксюшą viduje.

O Ксюша jam liežuviuką parodė ir nebedraugavo.

Apsiverkė slibinas ir išėjo kitur Алёшų gąsdint.