Negaliu tavęs nekęsti

Pasižadu sau nekęsti tavęs,
Kartoju pažadą beprasmį
Kas rytą ir kas vakarą.

Bet kam tas pažadas,
Jei jis neturi galios?
Jausmai, kuriuos jaučiu,
Nepripažįsta valios.

Atrodo, lyg ir erzina mane
Tavo žodžiai ir veiksmai.
Laisvamaniška laikysena,
Ji kartais kvepia įžūliai.

Tokie kaip tu man niekad nepatiko,
Ką čia slėpti, siutino mane - 
Šalia jų turi būt pasirengus
Be atvangos kovoti žodiniam kare.

O dabar neatpažįstu savęs,
Nei savo minčių, nei vertybių…
Ar anksčiau taip galvojau,
Bent kartais?
Ne. Tikriausiai paseno
Mano sukurti meilės standartai…

Stengiuosi nekęsti tavęs,
Dedu tikrai daug pastangų,
Bet viskas veltui,
Visos pastangos sužlunga,
Kaskart, kai tik tave susitinku.

Galėčiau dar kovoti,
Ryžto atsargos nesenka,
Protas argumentus renka.
Bet… tiek to, užteks tų mūšių.
Juk žinau seniai,
Kad visos kovos
Baigiasi pralaimėjimu,
Kai priešininkas būna jausmai.

Nebežadu sau nekęsti tavęs,
Vis tiek neišpildysiu tų pažadų.
Susitaikiusi su savo jausmais
Pripažįstu, kaip beprotiškai
Tavęs dieną naktį geidžiu.