Alksta Šąlantis Gruodas

Tai tik mano amžinai raudoni miškai
Per juodžemį amžių nesikeičia visai
Ir akmenis migruodami palieka žymę
Kuri ant gruodo, jų kalba užrašyta, rymo

Ir tai tik mano geltonas ruduo
Per juodžemį amžių neišduoda, kuo
Jis virs pavasarį, kai atgims linai
Nedrąsiai nujausdami kokie bus jų keliai

Ir kai visos mano pilkos spalvos prabus
Sveriančios kartu su kalte 23 gramus
Sužydės raudoni geltono rudenio miškai
Ir šauks pamiršta kalba: kur pradingai?

Kaip amžinai netuštėja laiko aruodai
Taip šąla mūsų alkstantis gruodas