Ieškotoja. Hefaisto laboratorija

Džo ir kiti keleiviai baržoje stebėjo kaip artėjo prie akmeninio siaubūno. Net baržos įgula su blogai slepiama baime akyse, nerangiai blaškėsi pirmyn atgal vis pažvelgdami į kalėjimą. Darbas jiems krito iš drebančių rankų. Nors jie ne pirmą kartą plukdė kalinius, tačiau taip ir nepriprato prie gąsdinančio kalėjimo išorės. Įdomu, jei jie taip reagavo į išorę, tai kaip elgsis viduje? Džo dėl jų baimės kalėjimui nekaltino. Jai pačiai buvo baisu. Kuo arčiau tikslas, tuo Džo labiau norėjo apsisukti ir bėgti atgal pas Valetą. Į Skylę. Kur saugu. Jai atrodė, kad jei įplauks į Hefaisto laboratoriją, tai nebeištrūks. Mintyse šmėstelėjo prisiminimai, apie 5 dienas praleistas kalėjimo kameroje. Kol ją neišlaisvino. Tada merginai niekas nerūpėjo, ji buvo palaidota gyva. Atsiradus vilčiai ir tikslui, Džo į ją įsikibo tvirtai ir pasiryžo bet kam, kad ją paleistų užklupusi juoda neviltis, kuri gramzdino Džo vis gilyn. Žinoma, šeimininkas siūlė ištrinti kankinančius prisiminimus, bet Džo nenorėjo. Ji norėjo prisiminti viską. Ji norėjo prisiminti, kodėl ji pasiryžo ir dabar stovi čia. O dabar štai, ji vėl sugrįžo į kalėjimą. Nelauktai kūną surakino siaubas. Atrodė, kad kojos įaugo į denį ir pasiliks ten amžiams. Džo pažvelgė į rankas. Šios nesuvaldomai drebėjo, nors buvo stipriai suspaustos į kumščius. Lyg ruoštasi karui! Bet tai ir bus kova. Kova, kuri nulems tolesnį jos kelionės lemtį! Džo ėmė dusti. Jos kvėpavimas buvo trukčiojantis ir nerimastingas, atrodė, kažkas sunkaus spaudė krutinės ląstą. Mergina pamėgino lyžtelti perdžiūvusias lūpas, tačiau liežuvis neklausė pasijudinti. Kūną mušė tai šaltis, tai karštis. Veidas blyško nuo apėmusios baimės kas sekundę ir atrodė, kad dar truputis, ir ji kris be sąmonės. Susiimk! Drausmino save Džo, tačiau savijauta pablogėjo, kai pasigirdo kapitono riksmas:
- Į kalėjimą įplauksime po 10 minučių!
Ji vos suvaldė dideliam norui kristi ant denio, susiriesti į mažą kamuoliuką ir duoti valią ašaroms. Džo supykino. Atrodė didelis sunkus kamuolys įstrigo gerklėje, kuris neleido merginai ramiai kvėpuoti ir nuraminti sunegalavusį skrandį. Jei nenusiramins, tai apsijuoks nedovanotinai.
- Įkvėpk... iškvėpk... - burbėjo sau panosėje. – Įkvėpk, iškvėpk...
Šią komandą kartojo užsimerkusi, kol pajuto, kad skrandis nustojo protestuoti, o kūną krėsti nervinis drebulys. Baimė pamažu slinko apleisdama Džo protą. Visi jausmai sugrįžo. Džo vėl jautėsi savimi. Setas ja didžiuotųsi.
Nusiraminusi, ji su susidomėjimu ėmė akimis naršyti kalėjimo išorę. Jis jai priminė gigantišką vulkaninį kalną, kurį supo aštrios uolienų nuolaužos, skalaujamos jūros. Akmeninis monstras artėjančios audros fone atrodė kartu ir gąsdinančiai, ir galingai. Hefaisto laboratorijos sienos per ilgus šimtmečius buvo nuzulintos sūriu jūros vandeniu. Tačiau vis dar tvirtos ir ilgaamžės. Nuo kalėjimo sienos centro prasidėjo pirmų miniatiūrinių langų eilės ir tęsėsi iki viršaus. Džo įtarė, kad įsisiautėjus jūra, gali pasiekti savo bangomis pirmuosius langus ir sergėk tą, kuris ten pakliuvo.
Džo pajuto, kaip barža pakrypo link didelės nišos, esančios kalėjimo sienoje. Įėjimas. Maža prieplauka, skirta prišvartuoti vandens transportui. Niša sienoje, merginai priminė pasižiojusią burną. Akmeninio siaubūno nasrai. Per nugarą perbėgo šiurpuliukai, kai priplaukus arčiau prie įėjimo, ji pamatė dantytas grotas. Šios apaugusios tamsios spalvos dumbliais. Lyg dantys. Įdomu, viduje turbūt skrandis. Čia patekęs žmogus virškinamas visą gyvenimą. Su išimtimis. Baržai plaukiant per „slenkstį“, Džo vos suvaldė ranką, kad nepersižegnotų. Pasigirdo trys varpo dūžiai, iš netikėtumo, mergina pašoko. Šaižus balsas sukomandavo:
- Uždaryti vartus!!!
Su trenksmu į vandenį nusileido Džo prieš akimirką matytos grotos. Atrodo, ją ką tik prarijo akmeninis siaubūnas.
Pritvirtinus baržą storomis virvėmis prie geležinių stulpų, kapitonas liepė nutiesti trapą išsilaipinimui. Prieplaukoje laukė 16 žmonių. Grupės priekyje stovėjo aukštas, liesas, vidutinio amžiaus vyras. Balti plaukai buvo sušukuoti atgal, veidas nesveikai pablyškęs. Juodas kostiumas per didelis. Gal dėl numesto svorio, gal mėgo jaustis laisvai, bet Džo jis nepatiko iš kart. Buvo panašus į žebenkštį, turinis vištą, dedančius auksinius kiaušinius. Jis šlubavo. Eidamas rėmėsi balta lazda, kuri nuo kiekvieno rėmimosi į žemę, keldavo garsų BUM. Mergina spėjo, kad tai kalėjimo valdytojas. Už jo, likusieji stovėjo tyliai ir tiesiai. Priminė žaislinius kareivėlius.  Visi vilkėjo vienodai, tik ant kairių pečių esantis antpetis išdavė, kas užima kokį rangą. Juodi bridžai, botai virš kelių, pilki megztiniai ant kurių odinės liemenės. Uniformą užbaigė juodi šilti puspalčiai. Visi vilkėjo puspirštines. Pro atsegtus puspalčius, mergina įžiūrėjo ginklus. Šie buvo pritvirtinti prie odinių diržų. Ginamoji lazdelė kairiame šone, didelės mačetės prie dešiniojo.  Džo jie priminė gerai ištreniruotus šunis. Veidai nerodė jokių emocijų, plaukai apkirpti labai trumpai. Džo spėjo, kad čia tik dalis kalėjimo tvarkdarių. Likusieji budėjo savo postuose. Mergina greitai perbėgo akimis prieplauką. Grindys medinės ir vedė tiesiai prie akmeninių laiptų, kylančių spirale į viršų. Prie sienų, ant laiptų stovėjo stovai, su didelėmis į lėkštes panašius indus, kuriuose degė ryški ugnis. Žvilgsnis sustojo ties geležinėmis durimis. Virš jų švietė užrašas „REGISTRACIJA“.
Kapitonas davė ženklą, kad keleiviai išsilaipintų. Džo pažvelgė atgal. Norėjo įsitikinti ar nepamatys Mariko. Nieko. Keista, kad jo sargybiniai nepadavė aliarmą, apie jo dingimą. O gal jie padaugino elio ir dabar guli po stalu atsijungę nuo pasaulio ir savo pareigų? Džo mintys patraukė pečiais ir paskutinioji išsilaipino. Raišasis kapitono draugas pakėlė ranką ir kalėjimo tvarkdariai sulipo į baržą atvesti kalinius. Džo giliai įkvėpė ir akinančia šypsena prisiartino prie Raišojo Vokiečio, taip mintyse jį pravadino. Spektaklis prasidėjo.
- Jūs mesjė Trentas? – sumurkė prancūzišku akcentu ir šiam dar nespėjus atsipeikėti, įsikibo jam į parankę.
- Kapitonas man tiek daug apie jus papasakojo!!! Aš miriau iš noro su jumis susipažinti, - ulbėjo nesustodama Džo ir suklapsėjo blakstienomis žvelgdama tiesiai į jį.
Ir vos nenumirė. O Šventas nesvarbu kas! Mergina vos nekrito paslika Raišajam Vokiečiui po kojų, kai tik prilipo prie jo. Nuo jo sklido toks aštrus kvapas, kad Džo vos įstengė kvėpuoti. Pradėjo net akis peršėti. Ji priminė sau, kad galima kvėpuoti ir per burną. Bet kai viskas bus baigta čia, mergina prisiekė sau: sudeginti dabar vilkinčius drabužius, o kūną ir plaukus šveisti, kol nesunaudos vieną litrą muilo. Tas kvapas jai priminė mirties alsavimą. Tokį tamsų, tokį tirštą, tokį bjauriai kartų. Džo galėjo prisiekti, kad jaučią jį burnoje. Tokį slegiantį ir keliantį depresiją. Tikras nevilties dvelksmas. Keista, kad jo nepajuto iš toli, kai stovėjo baržoje. O dar keisčiau, niekas iš aplinkinių į tai nekreipė jokio dėmesio. Nejau jie nepajuto? Džo nežymiai papurtė galvą.
- Trentai, leisk tau pristatyti šią žavią būtybę, tai panelė Smile. Ji atvyko į aukcioną savo šeimininko pavedimu.
Šį menkutį melą Džo sugalvojo su Valetu. Niekas nekreips dėmesio, kad tokį  kaip Saliamonas gali prireikti vyrui, o štai jei Džo prisipažintų, kad ji perka žudiką sau asmeniškai, tai kiltų begalės klausimų ir problemų. Žinoma, be problemų ir dabar neapsieis.
- Malonu susipažinti, panele Smile. Turiu prisipažinti, šio kalėjimo dar niekad nelankė moteris. Esu pamalonintas jūsų vizitu. Kaip nuolankus jūsų tarnas, pasirūpinsiu, kad vizitas būtų nepamirštamas ir kuo patogesnis.
- Oi, tai man didelė garbė lankytis tokioje įdomioje vietoje! Ir kalbėtis su vietos valdytoju.
Komplimentas pataikė į taikinį. Džo pamatė kaip raudonis užliejo Raišojo Vokiečio skruostus. Mergina nesitraukė nuo jo nė per žingsnį, kai kapitonas pristatė kitus keleivius atvykusius į aukcioną. Žinoma, turėjo sau priminti kvėpuoti per burną. Raišajam Vokiečiui kalbant su kitais keleiviais, ji pasinaudojo proga ir visą savo dėmesį sutelkė į du sargybinius turėjusius saugoti Mariką. Jie buvo įsiutę ir... išsigandę. O kaip gi, juk tvirtovės taryba, tai ne arbatos klubas. Jiems grėsė tikri nemalonumai. Pamesti tokį svarbų kalinį kaip pažymėtasis, galėjo reikšti, atsisveikinimą su gyvybe.
- Kilo problemų, - priėjęs prie Trento pranešė vienas iš jo pavaldinių. – Dingo pažymėtasis.
Kalėjimo valdytojas pasiuto. Jo riksmo aidas atsimušė tarp akmeninių kalėjimo sienų. Visi aplinkiniai sustingo. Džo pasitraukė nuo jo.
- Suraskite jį!!!
- Pone, šitą radome užkibusį už baržos turėklo, - baugščiai išlemeno pavaldinys. Buvo akivaizdu, kad jis bijo Trento.
„Šitas“ – tai Džo pakišta Mariko rankovės atraiža. Trentas suspaudė skiautelę kumštyje ir leisdamas prakeiksmus pasisuko į kapitoną.
- Tu dėl to kaltas! – pasigirdo kaltinimas.
- Ne. Tai tarybos sargybiniai kalti. Jiems buvo pavesta saugoti kalinį. Bet užuot akylai jį stebėję, šildėsi eliu. Tad neputok, Trentai, taryba pati paleido pažymėtąjį su savo bukagalvių pagalbą. Siaubas, juk visiems gerai žinoma, kad tuos padarus lydi fortūna! Tiedu ir atsakys. Mano žmonės saugojo kalinius tik apatiniame triume. Jiems net įsakė laikytis atokiau nuo to puskraujo narvo.
Trentas sugriežė dantimis. Jis žinojo, taryba jo ramybėje nepaliks.
- Įsitikinote, kad jo baržoje nėra? – vis dar vildamasis paklausė šalia stovinčio pavaldinio.
- Taip, pone. Jis įšoko per bortą, net įrodymą turime. Gyvas tikrai neliko. Jūros padarai, o dar ir audra...
Lyg patvirtinimas pasigirdo stiprus perkūnijos griausmas.
- Tikiuosi audra aplenks kalėjimą, na bent truks neilgai. – pasigirdo komentaras iš vieno keleivio.
- Iki vakaro tikrai nurims, - užtikrino visus kapitonas, žinovo balsu.
Nurimęs kalėjimo prižiūrėtojas pasisuko ir patraukė link akmeninių laiptų, kylančių spirale į viršų. Prieš tai pakišo parankę Džo ir atsiprašydamas šyptelėjo.
- Atleiskite, brangioji, kad tapote mano protrūkio liudininke. Tačiau, tas kalinys labai svarbus asmuo.
- Na ką jūs, mesjė. Aš puikiai jus suprantu. Manęs taip pat laukia nemalonumai, jai neįvykdysiu šeimininko pavedimo ir nerasiu tinkamo vergo. Čia mano paskutinė viltis! – dramatiškai sušuko Džo.
- Na na, nesijaudininėkit ir viską man papasakokit. Kokio būtent vergo reikia? – ramindamas plekšnojo per ranką ir sustojo prie laipų. Pažiūrėjęs per petį, įsitikino, kad kiti neatsiliko.
- Jūs toks geras. Aš pasitikiu jumis bei žiniomis apie kiekvieną čia įkalintą asmenį.
Grupelė ėmė kilti laiptais, o kalėjimo tvarkdariai tuo tarpu vedė iš baržos atplukdytus kalinius. Kalinai išvargę ėjo vorele po du ir sekė paskui Trento pavaldinius į registracijos patalpas. Paskui paskutinį žmogų metalinės durys sunkiai užsivėrė. Ten užregistruos kalininius, paskirstys kameras pagal nusikaltimo laipsnį ir pagaliau bus perskaitytos kalėjimo taisyklės. Kalėjimo valdytojas mėgo tvarką.