Rimas kertasi paskutineje strofoje. Siulyciau keisti taip:
Dabar jis kybo virš galvos sušalęs,
Toks liūdnas ir keistai pabalęs
Ir tartum išvarvėjęs,
Lyg būtų tik iš karčiamos parėjęs.
Ir bijo jis nukrist žemyn balon...(arba "ir bijo jis nukrist žemyn į balą") - tik čia man mintis kažkaip lieka neišbaigta.
Taip pat pagalvok, kaip pakoreguoti pirmąjį stulpelį - irgi rimas kliūna.
Į tą absurdišką mėnulį pažvelgus, rodos, jis ne tik iš po išgertuvių, bet dar ir išžagintas per visus savo kampus ir nekampus. Negaila man jo, anei kiek.
Tas šlapias dūlis - pasakiškas epitetas :) Prie antro posmo nėra ko prikibti - ypač gražus tas traukimas iš balos už plaukų ir pririšimas danguj. Dar labai gražiai panaudojai tarminį vietininką - balon. Tik pirmoji eilutė - mėnulis prieš mane balutėj guli man kimba prieš mane - mano nuomone, geriau būtų pvz., mėnulis išsiviepęs baloj guli ar kokia kitokia eilutėje, kurioje būtų vaizdžiai apibūdintas mėnulis. Užsidirbai iš manęs ketvertą ;)