ššš

2009 02 28

Suryja laiką – paleistuvės vapsvos,
Kurios į prieblandą žvelgia, kaip į lietingą dieną,
Niūriai... o aš joje lipdau iš vaško saulę.
Ji netikra atrodo jums, kai kalbat už akių,
O aš girdžiu...
Kaip kūjis kalvio švelniai plakas
Į karštą geležį – minkštutę, kaip vata.
Sušnypščia tarsi tūkstantis pabūklų,
Kai vandenį palaižo,
Taip kartais verda, kunkuliuoja ir
Mano norai bei sapnai,
Kai nenori pasitraukti
Tu juos imi ir išblaškai.
Po balkonais iš sniego plytų statom namus,
Galvojam niekada nesugrius,
Bet vaikystė tam ir yra.
Panaši į naujo kalavijo
Gaminimą, tik vaikyste žudoma – kūdikystė,
O kalavijais tie, kurie kuria vaikystę.
Š
Š
Š
.
.