Jei manai, kad vėjas šaltas,
Pabandyk būt be širdies.
Jei manai, kad sniegas baltas,
Patikėk klysti išties.
-
Nežinai kas kuria gyvą,
Bet žinai iš kur mirtis.
Tavo keistos mintys byra,
Ten kur klaidžioja viltis.
-
Būna taip, kad sudvejoji,
Ar dar verta Tau čia būt.
Nejučia užsisvajoji,
Ir užsimanai pražūt.
-
Pabandai įsivaizduoti,
Vaizdą šitą akyse.
Vėlej pradedi meluoti,
Tu kovoji savyje.
-
Pagalvok ar Tu to vertas,
Tai yra tikrai ne Tau.
Tavo skausmas jau pervertas,
Padėkok dėl to tik sau.
-
Maža širdis ir vėl prabunda,
Tu ją pažadinai lengvai.
Tau prireikė tiktai sekundės,
Ženk per gyvenimą tvirtai!
Labai neblogas, pavyko susitvarkyti su rimavimu, aišku, mintys apie tai ar būti ar pražūti dvelkia jaunatvišku maksimalizmu ir paieška savo vietos, o paskutinė eilutė kažkodėl man priminė komjaunuolišką retoriką, bet tu gi juk nežinai kas tai yra.
Tomai iš Niekur, šis eilėraštis vienas iš pačių pirmųjų mano sukurtų, taigi nesistebiu, kad truputį nepavykęs, bet man jis kažkuo gražus:) dėkui už komentarus:)
nuostabus eilius,man patiko tik va paskutiniai du stulpeliai kiek nusilpe. gal per daug isitese eilius,bet tik truputi. labai geras ir prasmingas. vaziuoja i megstamiausius.