Kodėl gi nieks nerašo apie meilę? tą tikrą, šiltą, nebegrįžtančią į niekur, kaip atėjo? Kuri apverčia tavąjį pasaulį kaip stiklinę. Ne tą, su kuria butelį ne kartą gėrei ar radai pamestą, netyčia dangui žaidžiant, bet be prabos.
Kodėl gi nieks nerašo apie skausmą? Kai aklo praregėjime randi paguodą. Tulžies atsigeri išdžiūvusiomis šulinio rieškučiom. Ne tą, kurį jau Išprekiavo suvenyrų krautuvėlės. Tai ne tie tylūs atgarsiai minoro, kuriuos gražiai taip man paniūniavai.
Kodėl gi nieks nerašo apie mirtį? Kai apiplėštas stovi, nežinai kur eit, ir laikas vėl atranda, kur paliko. Ne tą, kurią įbrukti bando scenarijų parašiusi mintis. Ir tik ne tokią, kai mina skausminga paauglys delne du rutulius pirštais pasukioja - mums.
Kodėl gi nieks apie gyvenimą nerašo? Nedailintą, negražintą - tokį, koks atėjo. Ant stalo duona tik, ir baldai jau seni, nors tikro medžio. Ką gi pagalvos kiti? Manai, truputį pasišluot derėtų atmintį, o gal vertėtų pirtį užsakyt gyvenimui - žinai neblogą už kelių kvartalų.
Kodėl gi nieks apie mane nerašo? O gal pasislėpė visi many ir tyli?
labai grazu. isitrauksiu i megstamiausius. labai patiko eilius, toks nusivilimas jauciasi. raso , tik gal mazai, retai ir savaip. ne visi supranta , arba nera gerai parasyta o tas retai buna, arba vertintojas nieko nesupranta ir tiesiog teskia savo nesamoninga komentara net nesigilines i kurini. gaila kad yra tokiu kurie bando paversti kuryba slyksciu lenktiniavimu. varzytis reikia bet tikrai ne taip.fui kaip slykstu pasidaro kai matai tai.tada galvoji kad gyvenimas storas , kuprotas senis.
Pritariu Svyruoklei, o kartu ir klimbingupthewalls . Aiškiai jaučiam, kur sumeluota, " prifušeriuota". Aš kūrinį skaitau mažiausiai tris kartus ir tada komentuoju.
Pamenu, kaip skaudžiai buvau sudirbta už eiles, kurias skyriau savo mirusiam vyrui "Pamąstymai apie pažadus".
Mintis buvo parodyti gyvenimo laikinumą, (mirtis nesirenka ir neatsiklausia) pasitelkiau tam vestuvinius pažadus... Gale parašiau apie Vakarę, kuri nesuves ir paliktą kalėdaitį lėkštelėje. Čia juk papročiai valgyti Kūčias užsidegus Vakarei, o mirusiesiems padėti lėkštelę ir jam skirtą kalėdaitį. Ko tik ten neprirašė... Nuo paleistuvystės iki "O kalėdaitis čia ne prie ko" . Taigi, netiko niekas. Kai Anė Brydė parašė mane ramindama, po to dar privatan iš kai kurių visaip gavau "gražių" žodelių.
Kaltinau save, kad nemoku rašyti ir, kad asmeniškų nereikia dėti, dabar matau, kad čia tokia "politika. Piemenų politika, sudirbti lyriškai rašančius, iškeliant pirmenybę"dulkinimuisi ir smurtui". Pavyzdžių yra sočiai.
Koks gali būti vertinimas, jei veikia švogerizmo principas? Kodėl iš manęs išsišaipė viešai, kad negausiu vertintojo" laiptelio'? (Man jo ir nereikia) Turintys laiptelius jau gali sėkmingai tave "užmušinėt":) Ir tų klonų begalės jau pribaigia, vaikėziška. Labai gerbiu klimbingupthewalls Tai - žmogus, į kurį nebaisu kreiptis.
jei neklystu, tai autorė puikiausiai žino, kad rašo visi apie meilę, mirtį ir gyvenimą ir dažnai banaliai parašo, o ir ne taip. ne apie tokią meilę, mirtį ir gyvenimą. dažnas mūsų rašo apie išgalvotus jausmus, situacijas. meluojam sau ir kitiems. išsigalvojam, prasimanom būtų ir nebūtų dalykų, žaidžiam eilėse ir prozoj norėdami sukrėsti skaitytojus. pripinam žvaigždžių, pegasų, venų pjaustymosi, "dužtančių ašarų", stiklo šukių, veidrodžio grimasų ir todėl pamirštam paprasčiausius jaukus, šiltus, kasdienius dalykus. kad ir medinius senučiukus baldus ar juodą duoną.
Vienas tikras, ne svetainės, poetas, man yra pasakęs: "Eilėraštį reikia rašyti taip, kad skaitytojas, perskaitęs vieną kartą, jo nesuprastų. Antrą kartą - ir vėl nesuprastų. Perskaičius trečią kartą vis tiek jam liktų neaišku, kas ten pasakyta". Gal dėl to ir skaitomos eilės avims. Jos tikriausiai labai gerai supranta, bliaudamos pritaria.
Labai geros problemos iskeltos.O neraso, nes gal bijo, kad banaliu bus isvadinti.Uzdraust svaistymasi tuo zodziu reiketu, tegu kiekvienas raso kas jam patinka, ir, kaip patinka.
"raso apie tai visi,tik kartais tai buna užslepta,reikia pajausti arba issifruoti " - rašo, perkrauna daugiaaukštėmis, visai "nei į tvorą, nei į mietą " metaforomis, o minties - NERASTA, tik forma ir žodžių žaismas. Eilėse aš pirmiausiai ieškau MINTIES...
Pritariu Svyruoklei. Kai tik ta tema parašom, būnam sutryptos su žemėmis: banalu, lėkšta, siaubas, popsas, nerašyk..... Galiu dar tęsti iš savo "rašykiškos" patirties;)
Geras kūrinys, aktuali ir įtaigiai išsakyta mintis.