Ieškotoja. Pažymėtasis

Keliaudami iki uosto karieta, Valetas ir Džo nesiliovė juokęsi. Kai mergina praskleidė apsiaustą, Tomas pamatęs suknelę net žagtelėjo, o po penkių minučių siūlė tuoktis, žadėjo išpildyti menkiausią merginos norą. Vis dar kikendama nuo tokio drabužio efekto, Džo nusprendė pasinaudoti vaikino patarimu. Šie erotiški rūbeliai tikrai padės ištraukti Saliamoną. Jie puikiai atitrauks visų dėmesį ir tuo pasinaudodama mergina pamiklins protą ir paleis liežuvį į darbą. Žinoma, pinigų suma taip pat sujauks visų mintis, nes tai ką laikė skrynelėje, savo lagaminėlyje, turės ne vieną šokiruoti. Džo nenorėjo rizikuoti. Mirtininkas tai ne žmogus, tai laikinai vaikščiojantis lavonas. Tvirčiau susisiautusi į apsiaustą pažvelgė pro langelį. Karieta silpnai lingavo, o gatvė, kuria važiavo, pilnėjo žmonėmis kas akimirką. Tvirtovės uostas driekėsi už jos sienų. Džo ir Valetas keletą kartų naršė vietą, norėjo sužinoti, kokia įgula bus baržoje. Vaikinas apie kiekvieną įgulos narį trumpai papasakojo ir įspėjo, ko iš kiekvieno galima tikėtis. Tada abu panaršė po kalinių narvus. Valetas atpažino keletą serijinių žudikų, plėšikų. Abu matė, kaip vieną kalinį bandė išvaduoti gaujos nariai. Šie akimirksniu buvo sušaudyti, nežinomose vietose pasislėpusių sargybinių – šaulių.
Baržą pasiekė, kai laipino kalinius į apatinį denį. Valetas liepė palaukti, o pats išlipo. Džo matė visų veidus. Purvini, nukamuoti ir be jokios vilties. Netikėtai mergina sustingo, kai pajuto nuožmų žvilgsnį. Naršydama po kalinių eilių voras, Džo rado kaltininką. Į ją, nenuleisdamas tamsaus žvilgsnio, spoksojo vyras, kurį supo du augaloti sargybiniai. Džo taip pat nenusileisdama ir kiek įžūlokai nužiūrėjo paniurėlį.  Ilgi tamsūs plaukai, tamsios akys, kiek pablyškusi oda, vidutinio ūgio. Ant skruostikaulio, prie kairios akies buvo kažkokia dėmė. Džo neįžiūrėjo kas tai. Jo žvilgsnis keistai hipnotizavo lyg norėdamas pavergti...
– Džo, lipk lauk, – netikėtai priešais langą sušmėžavo Valeto veidas. – Keleivius laipins iš kitos pusės. 
– Taip... – netvirtai nutęsė ir padavė ranką, kai atidaręs dureles vaikinas ištiesė savąją.
– Kas nors nutiko? Keistai atrodai, – šiai tik numojus ranka, tęsė. – Kilo nesklandumų.
– Kokių? – paklausė taisydama kabantį skėtį ant laisvosios rankos.
– Ar nepastebėjai, kad kalinių daugiau nei turėtų būti?
– Gal, – prisiminusi paniurėlį vos susilaikė neatsigręžusi pažiūrėti, ar jis jau baržoje.
– Matau, kad pastebėjai jį, – šyptelėjęs vaikinas pasilenkė arčiau. – Tas vyras, kurį saugojo sargybiniai yra labai garsus kartografas. Jo vardas Marikas, jis pažymėtasis.
– Pažymėtasis? – susiraukusi perklausė.
– Jis turi demono kraujo, – sušnibždėjo ir pajutęs, kad Džo lėtina žingsnį, timptelėjo. – Nesistebėk! Nejau niekada negirdėjai apie juos? – merginai neigiamai papurčius galvą, Valetas tik sukikeno, – kokiam tu pasaulį gyvenai, mergyt? Pažymėtojų yra nedaug, gal keli šimtai, o gal ir mažiau.
Abu sustojo, kai apėjo kitos baržos pusę, keletą keleivių stovėjo eilėje. Trys vyrai nuodugniai tikrino lipančius žmones. Vienas žiūrinėjo krepšius, kitas patį asmenį ir jo apdarus, o trečias tikrino dokumentus ir bilietą.
– Demonai į paviršių išlenda kas dvidešimt metų ir kai kurie nesusilaiko žemiškų moterų kerams, – kalbėdamas pakrutino antakius ir mergina nesusilaikiusi nusijuokė. – Taip ir gimsta pažymėtieji. Beje tik vyriškos lyties. Jie ypatingi. Kalbama, kad gyvena ilgiau, yra tris kart stipresni, turi po kokią nežemišką galią. Juos nuolat lydi fortūna. Bobutės kalba, kad tai demoniški kerai, – baigdamas trukteli pečiais. – Kas žino.
– Kodėl juos vadina pažymėtaisiais?
– Turi demonišką ženklą. Jie visi turi, taip mes ir atskiriame juos nuo žmonių.
Eilė pajudėjo ir Džo žengtelėjo į priekį, Valetas neatsiliko.
– Deja pataruoju metu, valdovai, ar kiti valdantys didelius miestus pradėjo pažymėtojų medžiokles. Kaip sakiau jie ypatingi ir lydimi sėkmės. Kaip matei Mariką sugavo. Turbūt tvirtovės taryba užsimanė asmeninio talismano. Kalės vaikai, jiems niekada neužtenka. Vis nori daugiau.
– Kodėl jie jį gabena į kalėjimą?
– Gal nori pagąsdinti, palaužti dvasią. Nori parodyti, kas laukia jei nepadės. Žinau tik, kad pažymėtieji yra laisvės vergai.
– Sakei jis kartografas. Papasakok daugiau.
Eilė vėl pajudėjo. Priešais Džo stovėjo dar du vyrai. Tada ateis jos eilė apžiūrai. O tada kelionė. Ir kelianti riziką misija.
– Apie jį sklido legendos, šlovingi pasakojimai. Būdamas vaiku, mėgau apie jį klausytis. Žinau, kad atrodome kaip bendraamžiai, bet kaip sakiau, pažymėtieji gyvena ilgai. Marikas keliavo visur, kur niekas kitas nedrįsdavo kelti kojos ir rizikuoti gyvybe. Keliaudavo ten, kur miestai paskendę mituose ir jų egzistavimus patvirtina tik istoriniai šaltiniai. Ieškodavo, kasdavo, plaukdavo, nerdavo, lįsdavo ten, kur kita žmogiška būtybė persižegnojusi, nusispjautų tris kartus ir klykdama lėktų į kitą pusę nė atsigręždama. Ir jam puikiai seksi, kol per vieną ekspediciją, nežuvo visa jo komanda. Jam tai buvo smūgis, kuris parklupdė negrįžtamai. Po to jis dingo kaip į vandenį. Iki šiandienos. Vos jį atpažinau.
– Aišku.
– Pasakysiu dar vieną dalyką. Smulkmenų nežinau, bet gal tau tai padės. Paskutinis jo žygis baigėsi Nesugrįžusiųjų mieste. Ten ir žuvo jo komanda, jis vienintelis liko gyvas ir po velnių, jis pasikeitęs. Visa jo povyza rodo abejingumą. 
Eilė vėl pajudėjo. Priešais esantis vyras buvo liesas, bet paskendęs brangiuose drabužiuose ir kvepėjo brangiu tabaku. Jis nenoriai ištiesė rankas į šalis ir piktai prunkštelėjo, kai jį ėmė čiupinėti.
– Gerai, užteks apie Mariką. Dabar tau svarbiausia susitelkti į mūsų surengtą planą. Duosiu du vienintelius ir paskutinius patarimus. Pirma, jei pastebėsi, kad viskas eina velniop ir ten esantys vyrai darosi įžūlūs paršai, ginkis ir panaudok ginklą. Antras, žinau tau tai nepatiks, bet vaidink... hm kvailelę. – Džo jau žiojosi prieštarauti, bet Valetas užbėgo už akių. – Vaidink nuolankią kvailelę su žaviu akcentu ir pamatysi, vyrai lydisis netik nuo suknelės, bet ir nuo tavo nuolankumo. Vyrams patinka manyti, kad jie valdo padėtį.
Atėjo eilė Džo patikrinimui ir prieš nueinant ji stipriai suspaudė Valeto pirštus. Jis atsakė spustelėjimu ir švelniu šypsniu.
– Sėkmės, mieloji. Tikiu tau pasiseks.
Valetas pasitraukė truputį į šalį ir stebėjo vyrų darbą. Džo sukando dantis ir, trumpai pasvarsčiusi Valeto patarimą, ėmėsi vaidmens. Laukė sunki diena, bet bus prakeikta, jei dėl savo karštakošiškumo sužlugdys visą reikalą.
– Labas rytas, ponai. Graži diena pasiplaukioti jūra, ar ne? – prabilo aiškiu prancūzišku akcentu, kurį kadaise buvo girdėjusi iš vienos brolio draugužių.
Akcentas sušvelnino Džo balso tembrą, jis tapo minkštas, švelnus it šilkas ir lipnus kaip medus. Jos storžieviškas akiplėšiškumas dingo, o vietoj jo atsirado drovus baikštumas, bet ryžtingas koketiškumas. Visi trys vyrai sustingo it žaibo trenkti. Valetas net pats nepajuto, kaip išsižiojo.
– Taip, ponia, puiki diena... pasi.. plaukioti, – išstenėjo vienas iš trijulės, nors tas dienos puikumas buvo apniukęs dangus ir tolumoje griaudinti perkūnija. Vėjas košė retus jo plaukus.
– Ponia, – atsikosėjo vyriausias iš trijulės, – Gal malonėtumėt bilietą. Suprantat apžiūra ir visa kita. Tai privaloma visiems net nekaltai būtybei kaip jums, – suulbėjo.
– Ak, pone! – sukrizeno Džo mintyse juokdamasi kaip beprotė, ji padavė bilietą. – Nereikia teisintis, aš tokia pati kaip ir visi keleiviai, – varė žaviu prancūzišku akcentu.
– Oi, ponia, jūs klystate, o dabar, jei leistumėte...
Jis nespėjo baigti sakinio, nes mergina truputį krestelėjo klubais ir jos kelioninis apsiaustas atsilapojo. Trijulė giliai įkvėpė ir sulaikė kvėpavimą.
– Oi, kokia aš žiopla kvailelė, – suokė ji ir negrabiai mėgino suimti skvernus vis nesustodama krizenti. Pagaliau suėmusi tvirtai suglaudė ir pažvelgė kuo nekalčiausiu žvilgsniu. – Dabar apžiūra, oui, pone? – ir žengtelėjo artyn.
Bilieto tikrintojo rankos nesustojamai drebėjo ir jis vos nepaleido pavėjui popierėlio, jos lagaminėlio tikrintojas, kažką karkė panosėj lyg ir maldą už nuodėmingas mintis, jo pirštai vis nuslysdavo nuo užrakto bandant atrakinti, o trečiasis, kuris turėjo apieškoti patį žmogų net pašoko atgal gerą pusmetrį ir vos neįkrito į vandenį, kai Džo žengtelėjo jo pusėn kuo saldžiausia ir nekalčiausia šypsena.
– Ponai, ar viskas gerai?
– Manau, kad padoriai poniai tikrai nereikia, tokios žeminančios procedūros, – pasigirdo Valeto replika už merginos nugaros.
Vyrai po truputį atsipeikėdami susižvalgė. Visi vieningai linktelėjo. Beje, ką tokia mergina, su angeliška šypsena, galėtų padaryti kalėjime? Tai jai reiktų sargybinių gvardijos nuo tokių žvėrių, kokie kali ten, jūros monstre, –  mintijo vienas iš trijulės.
– Ponia, leiskite jus palydėti ant denio ir supažindinti su kapitonu. Jis turi ryšių su kalėjimo viršininku ir paprašys jums asmeninės palydos. Juk žinote, kad ten nesaugu jaunai damai, – pasigirdo susirūpinimo gaidelė.
Džo įsitempė. Po galais, jai to betrūko! Veidu perbėgo pykčio šešėlis, bet tučtuojau paslėpė po kuo saldžiausia šypsena.
– Mesjė, toks geras, bet patikėkite, tai nebūtina. Beje aš ir taip būsiu apsupta pačių geriausių ir stipriausių karių, kurie saugo kalėjimą. Nenoriu atkreipti per daug į save dėmesio. Prašau, ponų taip nesijaudinti. Oui?
– Jei taip pageidaujat, – nepatenkintas, kad ji atsisakė pagalbos susiraukė ir tai pastebėjo Džo.
– Bet su malonumu priimu jūsų pasiūlymą, kad supažintumėte su kapitonu.
Vyro nepasitenkinimą nupūtė kaip vėjas ir išsišiepęs savo draugams pasiūlė jai parankę. Kiti nusekė su jos lagaminėliu juodai pavydėdami savo draugui. Valetas buvo pritrenktas Džo meistriškumui persikūnyti. Dabar buvo tikras, kad jai pasiseks. Kalėjime duš tūkstančiai širdžių, o Džo Blek juos traiškys savo aukštakulniais batais. Prieš atsiduriant baržoje, mergina atsisuko ir ironiškai nusišypsojusi pamerkė jam akį lyg sakydama „Ak tie vyrai! “ Kai tik ji dingo baržoje, pasigirdo variklio gausmas. Vaikinas palaukė, kol laivas dingo jam iš akių jūroje. Misija prasidėjo.

Džo baržoje jautėsi kaip žuvis vandenyje, bet pažintis su kapitonu ir visos įgulos bei kitų keleivių rodomas dėmesys ėmė varginti, ir spausi visu pajėgumu. Tad nieko nelaukdama, ji apsimetė sunegalavusi ir atsiprašė visų, pasakiusi einanti į savo kuklią kajutę. Beje, po pažinties su bjauriuoju kapitonu, šis kuo saldžiausiai ir meilikaujančiai pasiūlė savo kajutę. Džo greičiau pasikars nei žengs ten bent vieną žingsnį, tad ji tik suklapsėjo blakstienomis, nusijuokė ir neigiamai purtydama galvą, paplekšnojo jam per skruostą skėčiu. Mintyse siųsdama jo sielą po velėną. Taigi pasprukusi nuo visų budrių akių, su savo lagaminėliu, pasislėpė už apdengto, nežinomos paskirties konteinerio. Diena tik prasidėjo, o ji jau ėjo iš proto. Lagaminėlis ilsėjosi tarp jos kojų, tad ji atsirėmė visu kūnu į konteinerio sieną. Diena buvo vėjuota, jų link artėjo audros požymiai. Akys lakstė po įsiaudrinusią jūrą, tačiau ji nejautė smarkaus siūbavimo.
– Sunki diena? – pasigirdo balsas visai šalia ir Džo nespėjus sureaguoti, jos kaklą nestipriai suspaudė šalti pirštai. – Nespurdėk, uogele, nes galiu sutraiškyti.
– Tik pamėgink, gudruoli, ir tavo kūno dalis doros rykliai, – dusdama išspaudė žodžius ir lyg tai patvirtindama pajudino ištrauktą špagą, kurią buvo įrėmusi jam tarp kojų. – Ji ne dantims krapštyti.
Skėtis puikiai imitavo ir paslėpė vieną iš daugelių merginos pasiimtų ginklų. Juk ji keliauja į vyrų pragarą, o moters pasirodymas ten kaip saulėta diena.
– Šaunuolė, – ramiai pagyrė ir vėl nespėjus sureaguoti, mergina buvo apsukta, o ranka su špaga užlaužta jai už nugaros.
Ji susidūrė su tamsiomis akimis. Pasirodo čia buvo ne konteineris, o pridengta grotuota kamera. Džo mintyse plūdosi.
– Kur dingo tavo švelnus akcentas, brangute? Kur dingo tavo lipšnumas ir paklusnumas?
– Kur ir tavo elgesio etiketas su moterimis! O dabar kaip sakiau, gudruoli, paleisk mane arba pamatysi kaip ši lipšni dama ims spiegti, kad sirenos pasirodys lyg romiausios motinos pakaitalas!
Paniurėlis nusišypsojo, bet vietoj to, kad išsigąstų grasinimo, dar labiau suspaudė kaklą, o ranką atrodė sutrupins nuo menkesnio spustelėjimo. Bet Džo tylėjo. Skaudėjo siaubingai, bet ašaros nesiveržė, veidas nesikreipė iš skausmo. Ji žinojo tikrojo skausmo reikšmę.
– Jei manai, kad taip mane išgąsdinsi, tai klysti, o dabar kartoju, paleisk ir gal aš išklausysiu tave.
– Kaukių meistrė, štai kas tu. Nesistebiu, kad ruošiesi į Nesugrįžusiųjų miestą, bet busi kvailė, jei rimtai apie tai galvoji. Iš ten negrįši gyva.
– Tu prieštarauji savo žodžiams. Argi mano akys nemato, o oda nejaučiu tavo prisilietimo? Esi gyvas įrodymas, kad iš miesto įmanoma išeiti! Tu gyvas ir man to pakanka! Dabar turiu vilties, kad man pavyks.
Vyras lyg nudegintas žodžių, prieš paleisdamas pasilenkė labai arti ir pasakė:
– Miestas suvilios tave, užliūliuos budrumą, apipins mintis gražiausiomis svajonėmis, o kai jau būsi supančiota, ateis Nesugrįžusieji ir iščiulps tave iki paskutinio atodūsio, paversdami saviške. O tai, mano mieloji, nenupasakojamas jausmas. Baisiausias košmaras gali atrodyti lyg maloniausias sapnas, – baigęs atstūmė ją.
Džo skaudžiai trenkėsi į baržos turėklą ir nuo didelio siūbavimo vos nepersivertė per bortą. Šalta, putojanti ir siautėjanti jūra gardžiuotųsi dar viena auka. Bet ne šiandien. Špaga gulėjo prie jos kojų ir ritinėjosi nelygiu deniu. Marikas stovėjo kiek pražergęs kojas, rankomis įsikibęs į metalinius virbus. Stebėjo kaip Džo kišo pailgą ginklą į skėčio kotą ir pasukusi sutvirtino sujungimą. Tobula maskuotė, nieko neįtariantiems žiopliams. Mergina pakėlė galvą ir šelmiškai šyptelėjo. Jai perštėjo gerklę, skaudėjo riešą, bet apsimetė, kad nieko tokio neįvyko.
– Girdėjau, kad jūs mėgstate laisvę, tai kaip įkliuvai, fortūnos numylėtini?
– Mane išdavė, – negyvu balsu atsiliepė.
– Suprantu tave, – pamačiusi, kad jis abejodamas pakėlė antakius, paaiškino. – Žinau išdavystės skonį. Tačiau kerštas visada atperka bent dalį skausmo.
– Tokia jauna, o tiek patyrusi, – nusišaipė jis ir visu kūnu prigludo prie grotų.
– Toks tokį pažino, gudruoli. Kam tavęs reikia tvirtovės tarybai?
– Gerai informuota, – švilptelėjo, o akis aptemdė juodas apmaudas. – Jiems reikia mano žemėlapių. Keliaudamas braižydavau kaip į kiekvieną atrastą miestą patekti ir išeiti. Aprašydavau ką rasdavome. Viską. Žinai, tuose vietose ne vien griuvėsiai. Visi žino, kad godumas pražudo silpnavalius, o taryba užsimanė pralobti. O taip. Tie miestai skendėjo aukse, žėrėjo nuo vaivorykščių spalvos akmenėlių, bet aš perskaitydavau ten rastus rankraščius ir žinodavau, ko nevalia liesti ar imti.
Jo kalbą pertraukdavo garsi perkūnija, tad Džo net nepastebėjo, kaip vėl buvo prie jo prisiartinusi. Dabar ji aiškiai matė demono ženklą. Tai buvo vertikalus aštuonetas. Begalybės simbolis. Mergina apmirė, bet dar nespėjusi atsigauti nuo sukrėtimo, ji lietė savo simbolį ant rankos ir sušnabždėjo:
– Turi mano nepakenčiamą įdagą...
Marikas pasekė jos žvilgsnį ir suakmenėjo. Po to keiktelėjo, čiupo jos riešą ir prisikišo sau prie akių. Diena ėjo tamsyn, o audra jau kabėjo virš jų.
– Kas tu po velnių?!
Ji neatsakė. Nugara pajuto šaltį, pasuko galvą ir pažvelgė sau per petį. Tolumoje pamatė boluojantį grėsmingą, akmeninį monstrą. Kalėjimas. Jis nebetoli.
– Nesvarbu! – truktelėjusi ranką puolė prie savo lagaminėlio.
Džo žinojo, kad privalo tai padaryti. Nuojauta kuždėjo, tiesiog klykė mintyse, kad ji privalo tai padaryti. Pasekmes pajus vėliau. Atrakinusi lagaminėlį, kampe spustelėjo atsikišusią svirtelę ir po kelių sekundžių pasigirdo silpnas spragtelėjimas. Dugno dangtis pašoko į viršų ir mergina puolė jį išimti. Padėjusi ant denio, ji pažvelgė į vidų. Širdis spurdėjo, adrenalinas šniokštė kraujyje. Skrynelė su pinigais buvo savo vietoje, šalia gulėjo Valeto duotas visraktis, keli buteliukai su maskuojančiomis dujomis, durklas, migdomųjų mikstūra ir pagaliau jos akys aptiko, tai ko ji ieškojo. Pačiupusi juodą indelį pašoko ant kojų. Prisiartinusi prie susiraukusio Mariko nusišypsojo.
– Man nepatinka, kad taip šypsaisi.
– Tai užsimerk, o dabar truputį pasitrauk į šalį. Tavo kameros durys turėtų būtį viršuje, kad nepasiektum spynos. Ar aš teisi?
– Taip... – nenoriai pritarė.
Džo atsargiai atsuko indelį ir prieš atidarant įdėmiai apsižvalgė. Nieko arti nesimatė.
– Kur tavo sargybiniai?
– Turbūt šildosi taurele eliu. Ką čia sumanei?
Mergina numojo ranka ir nuėmusi dangtelį numetė ant žemės. Indelio turinį atsargiai ėmė pilti ant grotų. Pradėjo nuo viršaus, po to pritūpė ir pakartojo tą patį apačioje. Džo taip padarė su trimis, gan storais metaliniais virbais. Bekvapis skystis vos prisilietęs prie geležies ėmė šnypšti. Mergina matydama savo darbo rezultatus nusišypsojo ir priėjusi prie pažymėtų strypų, lengvai juos palietė. Geležies gabalai su trenksmu nusirito deniu. Kameroje žiojėjo pakankamai didėlis tarpas žmogui išlysti.
– Tu laisvas! Nagi paskubėk, kalėjimas visai čia pat!
– Tu gal išprotėjai? Ar žinai, kas tavęs laukia? Tučtuojau dink iš čia!
– Neputok ir nešauk ant manęs. Turi pasislėpti, – mintijo ji.
– Jūroje mane gyva sudraskys, ten tikrai nešoksiu.
– Aš ir neliepiu, nedėkingasis!
– Tai kam mane išlaisvinai, jei iš laivo nepabėgsiu?!
– Tu ir vėl ant manęs rėki. Nusiramink ir kvėpuok, – patarė Džo vos sulaikydama juoką. – Nesijaudink.
Džo pasilenkė ir iš bato aulo ištraukė aštrų peilį. Priėjusi sustojo priešais jį. Jo drabužiai buvo apiplyšę, bet geresnės būklės nei kitų kalinių. Ištiesusi peilį prie rankovės, nurėžė gabalėlį. Marikas net nevirptelėjo. Mergina grįžo prie turėklo, apčiupinėjo jį, kol aptiko atsikišusią vinį. Tada užkabino rankovės atplaišą. Ši plevėsavo už borto kaip vėliava.
– Manai patikės?
– O kaip jums atrodo, pone? – suulbėjo saldžiu prancūzišku akcentu.
– Kai girdžiu tave taip šnekant, mergyt, tai imu tikėti jų bukumu. Yra tik vienas trūkumas, viską išduoda tavo akys.
– Jie kalbėdami į akis nežiūri, – atšovė ji ir nusijuokė, – Jumis, vyrai, taip lengva manipuliuoti. Štai, paimk, gali prireikti, – Džo padavė peilį
– Kas tu? Iš kur turi ženklą?
– Man neleidžiama sakyti. Tai pavojinga aplinkiniams, – ji nutilo ir pažvelgė per petį. Kalėjimas stūksojo priešais. – Man laikas. Iki, Marikai, džiaukis laisve. Atrodo jus iš tikro lydi fortūna!
Džo susirinkusi daiktus pasuko į pagrindinį denį. Laikas gelbėti Saliamoną.