Išrandame chamus

Šiuolaikinio gyvenimo scenarijus, kai ant scenos kaukėtais veidais ir ciniškomis šypsenomis sukasi kičinės lėlės kašmyriniais kostiumais ir kišenėse paslėptomis sielomis, gana aiškus – rimtais veidais stebime spektaklius ir savo nesupratimo bunkeriuose vis išradinėjame chamus. Tiesą sakant, pasak gerbiamo Leonido Donskio, brutaliai besielgiantis, užsimaskavęs sarkazmo kauke manekeno modelis buvo pagamintas dar apie 1917 – uosius metus. Ne veltui Dmitrijus Merežkovskis bolševikinio perversmo Rusijoje išvakarėse pranašavo Didžiojo Chamo atėjimą, juk jis atėjo, ir jau, kaip paprastoji dėlė, nebenori išeiti. Nori nenori tenka iškapstyti priežastis, dėl ko lyg grybai po lietaus randasi vis daugiau chamų, nes kaip sako sena ir labai sąžiningai teisinga patarlė, „nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“.
Sergantiesiems diagnozės dažniausiai nustatomos tokiose vietoje, kur kažkada buvusios baltos ir statybininkų paliestos sienos jau nebe baltos ir perliestos. Neturėtume įsivaizduoti naiviai, kad tai ligoninės patalpa. Ne – tai namai, kuriuose iš mažų ir gražių modestukų išauga milžiniški su devyniomis galvomis parazitai, vadinami antimodestais. Tokie veikėjai, kurie geriau neturėtų nei vardų nei pavardžių, nei kad nešiotų juos užsikabinę ant iškeltos galvos, buvo pastebėti gatvėje, Kauno laisvės alėjoje, kuri yra viena iš svarbesnių kultūros židinių Lietuvoje. Tėvelis tąkart labai gražiai, su truputėliu keiksmų ir riksmų, savo septynmečiui sūneliui paaiškino, kad nepirks jam tos (pyp) mašinėlės. Taip vaikai, tėveli, ir pradeda nebeskirti privataus gyvenimo erdvės ir viešosios, kurioje jaučiasi lygiai taip pat, kaip būdami savo benrdaNEminčių kompanijoje ar pusgirčių žmonių būryje. Kuomet susitinka vienas, užaugęs asocialioje ir vertybių stokojančioje arba neskatinančioje mandagumo šeimoje, su kitu panašaus stoto, jie būtinai ima ir susivienija kaip vienos pasaulėžiūros atstovai. Tuomet tie, pasitelkdami savus būdus, įtraukia ir kitus, besistengiančius tik pritapti ir tapti chamiškumo dalimi. Tokiu pavyzdžiu tik dar labiau paremiama nuo XIX a. vidurio psichologijoje įsivyravusi mintis, jog žmogaus vidinį pasaulį, jo prigimtį ir sąmonės turinį nulemia socialinė – kultūrinė aplinka, žmogų supanti visuomenė, o pagrindinė žmogaus pasireiškimo terpė, šiuo atveju chamizmo pasireiškimas, pulsuoja gyvybe viename iš pagrindinių šaltinių – ogi vertybiškai svarbioje šeimoje ir jos aplinkoje.
Aplinka, ko gero, yra tas veiksnys, kuris sunkiai išnaikinamas įvairiais kardais, skėriais ar slopinančiomis cheminėmis medžiagomis. Pirmas išskirtinis pavyzdys, kuris šauna į galvą – Petras Keraitis, berniukas iš Kazio Binkio „Atžalyno“, pasipriešinęs materialiai tikrovei, tikrai didvyriškai visoje pjesėje propagavęs mintį: „Aš visuomet, visuomet pasiliksiu toks, kokį tėvelis mane užaugino“. Gana naivus požiūris, kuris dabar veši tik stipresniuosiuose, kitus chamais paverčia pasidavimas, juk būtų netgi makabriška materialioje ir vartotojiškoje visuomenėje būti keraičiais. Šiandien devyngalviai parazitai sėdi prie televizijos ekranų ir stebi ne publicistines, kriminalines ar kultūrines (chamai turėtų persižegnoti), bet realybės šou ir pašaipūniško humoro laidas, kuriose elitiniai chamai tampa tikrais herojais namuose sėdintiems. Amoralūs žodžiai, prasidedantys raidėmis k, p, n, l ir visais kitais abėcėlės garsais (reikia pastebėti, kad raidės gali kartotis), įvairiais būdais linksniuojami sukasi televizijos virtuvėje kaip viščiukai orkaitėje. Ir niekam per daug neskauda (kartais ir išvis neskauda) galvos, kad nėra nei ženklo N – 14, S, o ką jau ir kalbėti apie N – 7. Nekalti avinėliai visuotinės sklaidos dėka ir tampa riaušių specialistais. Vieni tokie buvo pastebėti autobusų stotelėje, mėtantys į vidutinio amžiaus moterį sniego ritinėlius. Moteris dar bandė ironiškai pakalbėti, esą mėtykit, kad būtų dar skaudžiau, bet tie maži paaugliai, chamukų atžaliukai, nepripažįstantys ironijos kaip meninės raišos (ir kitokios raiškos) priemonės, televiziškai atkirto: „Ką norim, tą darom, įstatymo nepažeidžiam“. Taip ir norisi asmeniškai ir labai kryptingai pasikalbėti su tais atžaliukais, bet verčiau paplokime katučiu televizijai, kuri savo skleidžiama energija vis stiprina ir aprūpina mūsiškius chamus.
Ypatingų asmenų, kurie nesilaiko moralės normų ir turi savo susikurtą iškreiptų materialių vertybių skalę, kita vertus, pilna ne tik gatvėse, televizijoje, bet ir brandžios visuomenės tarpe. Tokie dažniausiai stovi ant pakylos, gražiai mojuodami stebuklų lazdele piliečiams. Iš esmės, net neprireikia užsidėti stiprinančių regą akinių, mat chamų, turinčių ar įsigijusių moklo laipsnius visose keturiose pasaulio šalyse, apstu. Matyt, taip labiau apsimoka, nes esi nepastebimas, be priekaištų išlygintais marškiniais ir klostuotomis kelnėmis, su briliantine šypsena tavęs jokiu būdu, net jeigu oponentai labai norėtų, chamu nepavadintų. Tuomet gali regzti savo šaltakraujiškai chamiškus planus visiškai netrukdomai. Išsižiojusi žiūrėjau psichologinį švedų režisieriaus Michaelio Hafstromo filmą „Blogis“, kuriame puikiausiai atsispindi chamiškas elgesys saldaus gerumo ir iškreipto intelektualumo veidu. Jano Guillouso autobiografine knyga paremtame filme buvo rodomas problematiško jaunuolio Eriko gyvenimas, kuris pasisuka kita linkme, kuomet Erikas išvažiuoja mokytis į privačią mokyklą. Erikas nori ramiai, be muštynių, užbaigti savo mokslus, bet kur būti, kur nebūti pasirodo Didieji Chamai, kurie visų pripažįstami mokyklos vadovybe ir elitu, tačiau,  mokytojams nematant, rengia muštynes, naujokėliams - šlykščiausias ir brutaliausias užduotis. Štai jums ir elitas – nepaliečiams, supuvęs, makabriškas, netolerantiškas, bet su raudomu diplomu, medaliais ir laimėjimais, kurie vaidina svarbų vaidmenį, norint atlikti pagrindinę Didžiojo Chamo rolę.
Taigi šiuolaikinio gyvenimo scenarijus kaip ant delno: auginame chamus, televizija jiems kaip gyvybės eliksyras, o visuomenės elitas su aukščiausiais išsilavinimais puikiai rodo pavyzdį, kaip užsimaskuoti ir nebūti pagautam už pakarpos. Aukit, chamai, į sveikatą, dirva jums kaip tik – ir drėgna, ir puri, ir šilumos daug. O mes, paprasti ir naivūs keraičiai, savo sparneliais ginsime savo atžalas, rodysime jiems kiek kitokį pavyzdį. Kitu atveju, reikia gydytis, o nežinia nuo kurio galo pradėti – nuo atsilupinėjusių sienų, spalvotojo ekrano ar tvarkingu mazgeliu surišto kaklaraiščio. Gal terapija ir klinikinis gydymas būtų daug paprastesnis, jeigu pirma išsišluotume savo sielas ir atsakytume sau į nedovanotinai svarbų klausimą, ar norime užauginti chamus. Jeigu ne, pats laikas apsižvalgyti, kas dedasi po kojomis.