Beliko sniegas širdyje

Sugrįšim praeitin kada nors, susėsim abudu po uosiu,
O uosy gegutėlė raiba metus atgalios išskaičiuos gal.

Svajonių pasikviesi pilin, įpilsi svaigaus meilės vyno,
Jei laikas spalvingų jausmų dar į užmarštį nenudangino.

Tavieji seni pažadai jau kaip meškos sniegynuos užsnūdo,
Rypuos gegutė kažkur liūdnai, pavasariai mūsų pablūdę.

Lakštingalų vasaros, brandos rudens nebūtin jau nubėgę,
Šakoti delnai, skausmingai šilti, širdin man prikrėtė sniego.

Pakelsiu rankas kaip malūnas sparnus, tegul įsuka vėtros,
Neliko dainų ir spalvotų sapnų, viltis įkapėm rėdos.