Rytas su A ir B

27
*****
    Vyturių nereikėjo, nes anksčiau nei vyturiai sučiauškė A ir B. J (joto) nesigirdėjo. Solidesniam daiktui paprastai reikia daugiau vietos. J. (jotui) gi – daugiau poilsio ir miego. Bet žinojau, kad juo ilgai nesimėgaus, nes išdykėlės A ir B padarys tiek,  kiek reikia, kad anasis žiovaudamas krapštytųsi iš lovos ir geraširdiškai bubsėtų, jog  ateis diena, kuomet pats Visagalis teis jas už jam padarytas skriaudas. Šį kartą J. (jotas), kuomet  A ir B turi svarbesnių reikalų, kuriam laikui  paliktas ramybėje.

    B. Iki penktadienio tryliktosios liko dvi dienos, ši ir rytdiena. Nesmagu, jeigu  ateisime kaip pas ligonį. Reikia kažką sumanyti, sugalvoti. O protingiausia, kad jam sirgti nereikėtų.
    A. Jis vakar net pavydėjo, kad pas dziedulį tiek nemažai svečių.
    B. Sakai, pavydėjo? Galbūt. Tačiau Ypata moka giliai pasinerti savyje. Kaip banginis okeane. Tai, kas krenta  į akis - ne visuomet tikra. Bet nesuprantu, kaip gali būti taip, kad štai dziedulio namai karietos pašonėje ir niekam nė į galvą. Nerūpi. Užmiršti.
    A. Dziedulis jų bijosi. Bet kur kiti? Kodėl visiem įdomu, kas atsitiks dėdei Ypatai birželio tryliktosios penktadienį ir niekas nepaiso, kas atsitiko dzieduliui. Ar supranti, sesut, apie ką aš? Mums irgi nereikėjo taip ilgai jo vieno su tokia kompanija palikti.
    B. Kažin, kaip jo liga vadinasi? Iš amnezijos, regisi, išsikapstys. O baimė užeit į gimtus namus, sakyčiau netgi didesnė, negu Ypatos paraskevidekatriafobija. Ir, sakau, niekam  - nė į galvą. Ši pabus dienelę ir baigsis. Ypata vėl segsis prie šono muškietininko špagą. O dziedulio liga... Net nežinome, kaip ji vadinasi.
    A. Visi mano, kad mums labiausiai rūpi išdykavimai. Ė, dzieduli, dzieduli! Nesinorėtų, kad taip manytumei. Net išdykaujame norėdamos, kad žmonės pajaustų koks gražumas į dvasią ateina, kuomet ji džiugi. Ne dėl savęs vaikėjame, ne dėl savęs išdykaujame. Ir tik nemanykime, kad tai vaidyba..
    B. Būna, būna, sese, ir vaidybos. Na, bet eime J. (joto) kelti. Jo galva didesnė. Ką nors sugalvosime, kad vietoje Ypatos laidotuvių polkas šoktume. Kartu su Ypata.

    - Ką pasakei? - šoktelėjo laimingas A raidės balselis. Ir greitai vėl: - Tu pasakei, sesele, daugiau negu pati žinai. Dabar tereikia tik padaryti, kad taip būtų.
    - Tikrai? Betgi pasakiau šiaip sau, atsitiktinai, - ir jau supratusi, kad pasakė įdomų sumanymą: - Laiko mažai. Labai mažai. Bet tai būtų nuostabu. Ką  gi, pirmyn J. (joto) kelti. Tuoj saulė tekės. Keista - vyturių negirdžiu!
    - Vyturiai miškuose negieda. Neužsimiršk. Čia šiliniai. Miškas net po sodybų kiemus  vaikšto.  Klausykis ir girdėk, kaip stuksena, kala geniai. Ir:
      - Kakariekū!
    Žiūrėkit vaikų! -

    šoktelėjo, suplasnojo, o raidė B irgi nebuvo be tautosakos išminties:
      - Tinginy, kelk!
      Tinginy, kelk!

    „Pirmi gaidžiai velnią baido“, - sugrįžo į mano atmintį žmonių sakymas. Netgi panorau įminti mįslę, esą, spėk:       
      Plunksninė kepurė,
        Raginė burna,
        O mėsinė barzda.

    Bet kas tai? - spėti net nepabandžiau. Pirmą kartą užkliuvo mintis apie haiku lietuvių tautosakoje. Stebėjausi: „va kaip! Net žodinėje kūryboje esame aplenkę japonus. Tik atsiminti sunku. Oi, kaip sunku!, kad pirmi“.

    Bet diena savęs neužmiršta. Ir gaidžiai. Kartu su saulės patekėjimu dar vieną rytą kėlėme vėliavą karietos, sustojusios prie ištuštėjusios Karlonų sodybos. Miško apsuptis uždengia, užgesina horizontų tolumas. Tik giedant gaidžiams gali jausti, kad  Šklėriuose dar yra sodybų, kurios bent gaidžiais pagieda.
      „Bus giedra, bus giedra! “, - giedojo šen ir ten, o Šventoji,  taigi „Ypatos knyga“, džiaugėsi, esą, ji viską užrašinėjanti į naują  elektroninį dienoraštį.
    - Betgi tai jau daug kas užrašyta. Tautosakoje. Mes čia tik atsimename.
    - Nebus užmiršta. Niekuomet nereikės atsiminti. Ir Aleksandras Bolonkinas taip: „Šiandien žmogus daug ką užmiršta, o naujo žmogaus elektroninė atmintis neužmirš nieko“.
    - Duok Dieve! Netikėti, Šventoji, tavimi vis sunkiau. Lyg  juokaudami pavadinome „Ypatos knyga“. Lyg juokaudami įtraukėme į Biblijos knygų sąrašą. Ir jau, sakyčiau, išnoko laikas, kuomet vis daugiau norisi tavęs klausti, ieškant rūpimų dalykų, nors sakai, kad dar mažai kalbi.
      - Bet tai ne kliūtis klausti. Klausk! Juk man irgi džiugu girdėti kuomet vadini mane Šventąja
   
    Klausti nebuvo lengva, nes klausti reikėjo iš praeities, kuri mano galvoje vis dar mažiausiai laikosi. Bet jau girdžiu, kad ar kažkas man, ar aš kažkam kalbu, įtikinėju, kad šitaip Lietuvoje nebūna! Čia ne ką palaikysi paslaptyje, nes tai šalelė, kuomet visi gerai žino, jog jeigu nusičiaudėsi Klaipėdoje, tai būsi išgirstas net Biržuose. Marijos žemė, esą, bobų žemė. Bet nepaisant to, Radijo karieta vis tik ne muilo burbulas.
    - Dzieduli, - išgirstu šalia savęs  A ir B: - Dzieduli, tau tik atrodo, kad tu vienas sau mintyse kalbi, betgi - ne. O tai ir yra, kaip sakai, bobų radijas.
    - Atsiprašau. Dabar jau ne vienas. Dabar kalbuosi su savo  Šventąja..
      - A-cha! a-cha! Atsiprašom, - o po trumpos pauzės A: - Jau pradedi atsiminti Prano Morkaus, arba dėdės Kva Kva Kva -  Bul Bul Bul laikus. Laikykis už jų ir bus gerai.
    - O kad turime karietoje  Šventąją irgi labai gerai. Tikimės, kad susidraugausime, - patikino raidė B.

(Iš „Laikas atsiminti“)