Saulės balsas

Aš neturiu laimingų akių. Aš neturiu nieko. Aš neturiu tavęs. Aš neturiu vienintelės kuriai rūpėčiau. Rožės. Ginklai. Ir radijo stotis grojanti dainą. Norėčiau atsimerkti ir pabėgti. Bėgti. Bėgti. Ritmiškai pagal muziką. Bėgant pakelti kaklą į dangų, jį smarkiai ištempti kaip traukulių apimtam vaikui, kurį vaikystėje išgąsdino šuo. Ir supratus atpalaiduoti kaklą ir vėl jį grąžinti į normalią, tiesią poziciją. Bet tai yra neįdomu. Kas tau įdomu, saule? Ateina ilgas laikas, pokyčiai neateina. Pokalbis? Aš paskambinau tau, mes šnekėjome. Nesuprantu, kas tau įdomu. Ką aš mąsčiau kalbėdamas? Kodėl paskambinau? Wisų pirma nusprendžiau grąžinti knygas į biblioteką. Piniginėje turėdamas tik penkis litus nusipirkau winston mėlyną, iki marlboro auksinio pritrūko lito. Tai ne toks didelis dalykas. Nuėjau į biblioteką, pakeliui surūkiau vieną cigaretę, grįždamas surūkiau tris ir dar tau paskambinau. Ir viskas. Kas dar? Ir taip išėjo, kad noriu... Noriu atidaryti tavo akis ir kad tu nepabėgtum. Noriu sužinoti kokia tu velniška esi. Kokia pasiutusi, kokia pakvaišusi, kokia išprotėjusi, supykusi, įniršusi. Kokia tu esi apimta įtūžio, keršto, paniekos, pavydo. Kokia tu nuodėminga, bloga, negera. Noriu pamatyti kuom dega tavo vidus, dėl ko sprogsta protas, dėl ko raudonuoja akys. As noriu tavyje pamatyti pyktį. Noriu, kad tu man parodytum, jog esi verta pragaro. Norėčiau, kad bendravimas nuo to ir prasidėtų. Nenoriu švelnumo, meilumo, mielumo, meilės, užuojautos, atjautos, supratingumo, nuoširdumo, gražių žodžių, svaiginančios šilumos, draugiškumo, dangiškumo. Aš viso to noriu po to. Ir paskambinęs tau aš išgirdau tavo balsą... Tada neatsimenu savo žodžių... Bet suprantu, kad su manimi kalba kažkas dangiško... Švelni, maža, jautri būtybė... O aš taip noriu pragaro!