Raganos pirkelė

(Iš ciklo apie raganas)  

Senutė ragana, o jos pirkelė
Tai savo metų net atmint negali.
Prakiuręs stogas, košia lietūs,
Sienojai juda vos palietus.

O apie langus net kalbėt neverta,
Per šimtą metų nedažyti jie nė karto.
Sutręšusias langines vėjas daužo.
Čia ne pirkelė – tikras laužas.

Nusprendė ragana statyti trobą,
Tokioj, suprantama, gyventi bloga.
Senelį genį meistru pasirinko,
Subėgo miško žvėrys talkininkai.

Ežys su kurmiu pamatus išliejo,
Kiškelis glotniai akmenis sudėjo.
Genys pušų prikirto iš pat ryto,
Meška rąstus su vilkišiu surito.

Laputė išmatavo, uodega supjovė,
O briedis dailiai juos sukrovė.
Apdengę stogą, kaminą įstatė
Ir tik tada visi pamatė -

Pirkelė juk visai neturi durų,
Langeliai nesidairo ir nežiūri...
- Kas atsitiko, - šaiposi jauni geniai, - .
Nusmuko, gal senukui akiniai?

Nuščiuvę neramiai meistreliai laukia,
Tik girdi - ragana parkaukia...
Pasisukiojo kiek ir šmurkšt pro skylę,
Net šluotražio žabeliai pasipylė.

- Gera pirkelė, - ragana nusprendė,
O jos vidun pro kaminą vis lenda.
Patinka raganai namai – slėptuvė,
Net velnias  svečiuose dar nėra buvęs.