Labai aktuali istorija

Gavau knygą: „Patikimas būdas mesti rūkyti“. Labai rimta. Jau antrą dieną pasidedu ją šalia lovos ir apsimetu.. Nepaprastai apsimetu. Pirma apsimetu pledu, paskui apsimetu neva mokaus. O „patikimas būdas mesti rūkyti“ čia visai niekuo dėtas. Taip kaip niekuo dėtas ir paskutinis agurkų stiklainis šaldytuve. Visi trys  mes visiškai draugiškai gyvenam. Svarbiausia duodam vienas kitam pailsėti.
Taip ir bėga dienos. Net kirbuliukas pilve, kartais gadinantis nuotaiką, jau ima nebetrukdyti neva mokytis, neva apsimesti. Labiau trukdo bendruomenė. Tai toks linksmas ir žavus žmonių būrys. Ir čia nėra kuo gėrėtis. Kiekvienas iš mūsų juk stengiamės nebepastebėti kaip ir kas vyksta už sienos, už lubų ar grindų. Panašiai kaip ir tame veikale „patikimas būdas NEPASTEBĖTI“. Kyla klausimas - ką galima pastebėti, o ką pastebėti būtų etikos normų pažeidimas ir savos nuotaikos gadinimas? Pavyzdžiui: eini į tualetą ir išgirsti linksmą melodiją, kuri, anaiptol, nei tavęs, nei muzikanto nedžiugina. Arba štai: bendro naudojimo virtuvėje mazgodamas puodelius turi matyti ir klausyti šiek tiek įkaušusios poros keiksnojimus, persipynusius  gražiais necenzūriniais burkavimais. Labai rimta. Tuomet rimta, kai gyveni, taip pavadinkim, civilizacijoje. Šitą pavyzdžių amplitudę būtų galima tęsti iki kol ims kartotis jų fabulos, temos ir situacijos. Gal nerekėtų apsiriboti tais keliais pavyzdžiais. Bet jų pakanka padaryti mažytėms išvadoms. Deja, tokių  išvadų prieš kelias dienas nedarė ir moteris Ž. Jos istorija puiki. Taigi. Moteris Ž. Užvakar, kaip visuomet, septintą valandą ryto buvo darbe. Menkai pasidažiusi, paprastai susišukavusi, apsivilkusi darbinį kombinezoną. Nepaisant visko, jos povyza buvo žavut žavutėlė. Visa tai, kas vyko jos namuose, sulig pirma išėjimo minute, moteris Ž. iškart pamiršdavo mažų mažiausiai dvidešimčiai minučių. O per visas šias dešimt valandų įtempto ir sunkaus konvejerio darbo moteris Ž. prisimąstydavo pačių neįtikėčiausių istorijų. Pavyzdžiui, kaip ji grįžusi namo išmes visus jo daiktus lauk ir užtrenks duris prieš pat nosį. Tad tokios mintys vijo viena kitą moters Ž. galvoje. Dušo gamykloje nebuvo. O moters Ž. bendrabutyje tokiu metu iš krano jau bėgdavo drungnas vanduo. Tad skubėti nebuvo kur. Tuo labiau, kad namuose laukė du dideli berniukai. Vienas jau pensijoj, kitas šiek tiek mažesnis. Taigi, moteris Ž.  iš darbo lėkė į parduotuvę. Ten jai labiausiai patiko. Tokia susižavėjusi žvelgė į visus mėsos pusgaminius, kaip ir tąkart  teatre žvelgė į sceną bisui išėjusius aktorius. Moteris Ž. nesibodėjo pasikuisti  nupigintų prekių krūvoje. Ji visad sakydavo, jog tik kvailiai gali gėdytis tokiu būdu sutaupyti kelis litus. Pasivaikčiojusi, pasigrožėjusi parduotuvės blizgesiu, prisikrovusi produktų alkaniems berniukams, moteris Ž. beveik linksma kulniavo namo. „Ši diena buvo visai nebloga“ – mąstė moteris Ž., iš skausmo kulnuose vos galėdama pristatyti pėdą. Bet labiau jai skaudėjo konvejerio sužeistas pirštas ir dviračių detalių nutrinti delnai. „Nieko baisaus“- mąstė sau moteris Ž -  „kojas pamirkysiu sodos tirpale, o rankos ir taip sugis“. Kas būtų pamatęs moteį Ž, būtų ėmęs pavydėti jos akių linksmumo. Aš taip pat to pavydėjau. Liko paskutinė kliūtis – užkopti į penktą aukštą. Lifto, kaip žinia, čia ir kvapo nebuvo. Bet ir tai niekada neliūdindavo moters Ž. Sau patyliukais ji sukurdavo sportininkės viziją, neva, tie keli šimtai laiptų padės numesti keliolika papildomų kilogramų. Namuose ją pasitiko vyresnis berniukas. Tai buvo kvailų bruožų bukanosis žmogus. Moterį Ž. jis pasitiko negražiai ir negailestingai. Vėliau koridoriuje buvo girdėti tik menkas žaviosios moters Ž. šniurpčiojimas. O dar vėliau bendro naudojimo virtuvėje mazgojant puodelius buvo galima matyti ir girdėti  šiek tiek įkaušusios poros keiksnojimus, persipynusius  gražiais necenzūriniais burkavimais. Moteris Ž., kaip paprastai, savo beveik laimingą dieną vainikavo skalsiu skaidriu gėrimu. Tik gaila, kad negalėjau aiškiau pamatyti jos akių. Tai patikimas būdas NIEKO NEPASTEBĖTI.