Iš po grabo į mėnulį

Kai aukšta Sebastiano figūra dingo tamsoje ir išbaidytos  nakties šmėklos vėl galėjo grįžti į savo medžioklės plotus, švystelėjau į laužą dar keletą skiedrų - dervingas medis sutraškėjęs suliepsnojo, it jaunas feniksas, bet po akimirkos vėl priblėso. Liepsnų skleidžiamoje šviesoje ramiai išsėdėjau gal kokias penkias minutes. Rankose varčiau svečio dovanotą žiedą – man gerokai per didelis, auksinis, grubiai nukaltas, tačiau papuoštas nepaprastai smulkmeniškai išgraviruota sakalo galva. Vidinėje pusėje išgraviruotas amžinos meilės pažadas, data ir du vardai bylojo vieną – karo grobis. Šimtus tokių žiedų mačiau vežimuose grįžtančiuose iš šiaurės. Iš sakalo vaikų žemių.

Vaikas ir Amber vis dar miegojo, tad dėl visa ko ištraukiau dar kelis grabus. Juos palikau išrikiuotus ties miegančiųjų kojomis ir lyg šunis nustačiau sarginiu režimu. Jei kas nutiktų, jie būtų buvę bent šiokia tokia apsauga, suteikianti pakankamai laiko miegantiesiems atsibusti ir pasiruošti gintis ar padaryti kur kas išmintingesnį sprendimą ir pabėgti.

Tikėjausi, kad jiems nereikės daryti nei vieno, nei kito.

Numečiau žiedą ant viduriniojo grabo dangčio ir nuėjau į tamsą. Vakaro pradžioje dangų temdę švininiai debesys dabar sklaidėsi taip ir neprapliupę tikra liūtimi - jos vietoje savo išsišiepusį veidą vis dažniau rodydavo pilnatis. Ir nors  melsvai sidabrinė jos šviesa tarsi jausdama mano skubėjimą apšvietė man taką, tačiau eiti vis tiek buvo sunku – didžiuliai erškėčiai ir akmenų sąvartos, aukšta, šlapia žolė ir gilios purvo balos, visur želiantys vijokliai ir augmenijoje besislepiantys įgriuvusių požemių nasrai tik ir laukiantys progos praryti neatsargųjį dieną ar išsigandusį šmėklų nakčia. Nežinojau, kas buvo tuose požemiuose: kalėjimai, rūsiai ar paprasčiausia kanalizacija, bet šių bemaž skystos tamsos pripildytų spąstų mano kelyje pasitaikydavo vis dažniau ir dažniau ir galėjau prisiekti, kad dieną čia nebuvo nei pusės jų.

Bet blogiausia buvo šmėklos. Jei jos ir laikėsi atokiai nuo laužo šviesos, tai dabar, man išėjus iš saugančio rato, pamėklės puolė su dvigubu įtūžiu. Ir nors jos visada slepiasi ties pačia regėjimo riba, tačiau į link tavęs nuolatos besitiesiančias juodas, iškraipytas rankas ir nuolatinius jų šnibždesius, vis siūlančius prie jų prisijungti tiesiog negalėjai nekreipti dėmesio. Todėl šiose vietose ir nėra tikrų takų, todėl griuvėsių niekada ir nenuniokojo turtų ištroškę kapų plėšikai. Visi čia bijo tamsos, nes visi mato šmėklas, kuždančias jiems į ausis kvietimus prisijungti. Visi. Netgi aš.

Laukymę, kurioje nužudžiau Avelbeiną, pasiekiau po valandos, o gal ir dviejų – kelias kuriuo taip lengvai ir sparčiai ėjome dieną nakties metu, regis, ištyso dešimteriopai. Vos įžengus į bemaž tobulai apskritą dvikovos lauką sugrįžo jausmas, kad kažkas negerai. Sugrįžo taip pat  lengvai, kaip ir buvo pradingęs. Lyg laukiant nežinomo nuosprendžio paskelbimo pojūtis smaugė ir gniaužė vidurius – pradžioje, net pamaniau, kad apsivemsiu, tačiau, laimei, klydau.

Pasidarė kur kas lengviau pažvelgus į dangų – žvaigždėtame jo skliaute švietė neįtikėtinai didelė ir ryški pilnatis. Atrodė, kad ji man šypsosi, o melsvai sidabriški spinduliai ramina.

Bet nuleidus galvą žemyn ir pažvelgus į aikštelę priešais ramiau nesidarė. Regis, Sebastianas nemelavo – mačiau viską ką ir buvau palikęs: gilius, dabar vandens pripildytus pėdsakus purve, ištryptą ir išdegintą žolę, jau yrančias mano karstų liekanas, į žemę besigeriantį kraują. Mačiau viską, išskyrus svarbiausia – Beino lavoną.

Skubiai apėjau proskynos pakraščius ieškodamas lauk vedančių pėdsakų, tačiau nesėkmingai – pėdsekys iš manęs nekoks, o ypač naktį, po lietaus ir dar vietoje kur pėdsakų ir taip galybė. Tačiau neturėjau, ko daugiau griebtis, tad tiesiog įjungiau akis, tiesą rodančias, ir pradėjau ieškoti vėl – bemaž šliauždamas keliais, vėžlio greičiu slinkau aplinkui apžiūrinėdamas kiekvieną žolės kuokštą, kiekvieną akmenį, kiekvieną pėdsaką. Ir galų gale man vis dėlto pavyko – ties kitu laukymės kraštu, nei buvau atėjęs, radau, ko ieškojau. Tiesa, šį kartą prie tikslo privedė visai ne akys, bet nosis - kiekvienam kareiviui, kuris dalyvavo bent viename rimtesniame susirėmime, pažįstamas aromatas pakuteno mano šnerves.

Tiesa, šį kartą smarvė buvo gerokai silpnesnė, nei ta, kuri tvyro mūšio lauke. Tai savaime suprantama, nes mirusysis buvo tik vienas, bet smarvės susidedančios iš trijų pagrindinių mūšio lauke siautėjančios mirties vyno produktų negalėjai sumaišyti su niekuo kitu.

Senas geras šūdas. Senas geras kraujas. Ir seni geri myžalai.

Tai kas palieka tavo kūną, kai mirus atsipalaiduoja raumenys. Tai buvo viskas ko, man reikėjo. Šiuo pėdsaku galėjau sekti. Regis Avelbeinas net ir neketino savo pėdsakų slėpti – keli lašai čia, keli ana ten, kelios išteptos ir nulaužtos durnaropės dar kiek toliau, o štai ir purve įspausta pėda.

Sekiau Beiną taip sparčiai, kaip sugebėdamas ir nors kartais nuklysdavau, tačiau visada sugebėdavau grįžti ir rasti teisingą kryptį.

Jis ėjo darydamas didelius vingius ir posūkius – regis norėjo dideliu lanku apeiti mano stovyklą ir nusigauti tolyn į sugriuvusio miesto labirintų gilumą. Nors judėjau lėtai, tačiau  jis judėjo dar lėčiau ir galų gale pamačiau jį bėgantį ilga, gerai išsilaikiusia gatve aukštyn, skubantį nuo šešėlio prie šešėlio.

Mačiau, kaip užantyje, it didžiausią brangenybę, jis nešasi savo galvą.

Paspartinau žingsnį.

Jis mane išgirdo ir taip pat pradėjo bėgti greičiau, nebesislėpdamas.

Vijausi jį iki pat gatvės pabaigos, kur ji tapo didelės, akmenimis grįstos aikštės dalimi, o tada staiga išsišakojo į daugybę smulkesnių, vingiuotų takelių – vešlūs augmenijos tarpai tarp jų, bei statulų nuolaužos bylojo apie ten kažkada buvusį didelį parką.

Viena, ypač gerai išsilaikiusi statula vaizdavo keistą begalvę būtybę, su šiurpiu veidu ant krūtinės. Ji buvo šlykščiai panaši į netoliese, ties pat ta vieta, kur kažkada turbūt buvo parko vartai, stovinčia Avelbeino figūrą, kuri perbėgusi aikštę sustojo lyg įbesta.

Kai iki jo liko tik gal dvidešimt žingsnių sustojau ir išsitraukiau kardą. Jis tik iškėlė savo galvą į viršų ir nukreipė veidą į dangų. Neatrodė, jog būtų agresyviai nusiteikęs. Jo drabužiai buvo persisunkę krauju ir purvu, sulaužyti sparnai bejėgiškai kybojo nukarę iki pat žemės, o kažkada baltos jų plunksnos dabar buvo sudarkytos ir viena po kitos krito jam po kojomis.

Staiga jis prabilo labai ramiu, aiškiu balsu:

- O žinai, Loki, dabar neturėtų būti pilnaties. Čia mėlynas mėnulis. Ar žinai, ką sako apie mėlynus mėnulius? Sako, kad žmonės, gimę po jais, išprotėja daug dažniau nei likusieji. Tikriausiai tiesa... Aš gimiau po tokiu.

Jis nutilo, o aš priėjau dar arčiau, pakankamai arti, kad matyčiau, jog jo sustingęs ir pilnas kraujosruvų veidas, kaip ir drabužiai, padengtas purvu ir krauju, o akys užmerktos.

- Tu miręs Beinai. Aš užmušiau tave.

- O žinai, dar sako, kad jis šypsosi tik tiems kurie po juo gimė.

- Ko grįžai Beinai? Tu juk miręs.

- Ar matai, kaip jis šypsosi? – jis pasuko galvą į šiaurę, tolyn nuo manęs.

Žinojau, kad mėnulis man šypsosi...

- O žinai, aš mačiau titaną. Tikrą titaną. Jis priėjo prie manęs, ten gulinčio. Prie tos sienos. – Tęsė savo monologą numirėlis. Dabar jo balse girdėjosi ir lengvas sumišimas. – Viską aplink mačiau kaip per rūką, bet ten kur jis ėjo viskas tapdavo ryšku. Atrodė, kad jo šešėlyje tamsa tamsesnė, kad jo kelią apšviečia pačios žvaigždės ir pilnatis, kad žolė ir medžiai lenkiasi jam ir traukiasi iš kelio, o trys uodai, nutūpę jam ant rankos, geria jo kraują todėl, kad jis leidžia jiems tai daryti... Aš mačiau titaną. Kilnumu ir didingumu jis gali varžytis su tuo, ant kurio mirusio kūno gyvename... Aš mačiau titaną. Jis atėjo pas mane. Ar girdi Loki? Ar klausaisi, ką noriu tau pasakyti?

- Girdžiu Beinai. Tu sutikai titaną. Ar dėl jo nesiilsi ramybėje?

- Taip. Aš sutikau titaną. Jis pagriebė mano sielą ir tėškė ją į akmenį! O tada, kai jau gulėjau tarp akmens skeveldrų, nes nuo smūgio akmuo sutrupėjo, jis prabilo. Kalbėjo ilgai, bet ne viską pamenu... Tik tai, kad liepė ateiti čia. Sakė, kad ir tu čia ateisi. Ir dar sakė, kad galiu pamatyti.

Nutilo. Vėl nukreipė galvą į mėnulį ir sustingo. Aplink čirpė žiogai. Rodėsi, jog tai tik dar viena keista šios vietos statula.

- Ką pamatyti? – paklausiau.

- Pamatyti. Kaip akmenys, kaip žvaigždės, kaip medžiai, kaip paukščiai, kaip pilnatis, ar matai, kaip koketiškai ji šypsosi?, kaip žuvys, kaip žiogai, kaip lietus, kaip gyvatės, kaip jis pats, kaip mirę, kaip gyvi, kaip, kaip, kaip...

Žodis užsikirto jo gerklėje ir liejosi nesiliaujančiu srautu. Atrodė, kad iki šiol lėkte lėkęs laikas, dabar bemaž sustojo ir savo tėkmę skaičiavo tik lėtais ir ritmingais „kaip“.

Beino figūra tuo metu išskydo ir lėtai skilo į dvi dalis – šalia purvino, savo galvą aukštai iškėlusio lavono atsirado dar viena, nesužalota ir tvarkinga, tik truputį akmens dulkėmis pasidengusi figūra. Ji ištiesė ranką ir nesiliaujančių „kaip“ fone sušuko:

- Ar matai titaną!?