Prologas

Didelėje prietemoje paskendusioje patalpoje, pasigirdo nevalingas menkutis garsas. Priminė virpantį kvėptelėjimą, o gal dejonę. Tyloje, tai nuskambėjo kaip šūvis ir silpnas aidas krūpčiojo, atsimušdamas į plikas kameros sienas. Pro nedidelio grotuoto lango vertikalius plyšius skverbėsi menka gatvės žibalinio žibinto šviesa. Šis balkšvai gelsvas spindulys vos lietė drėgnas patalpos sienas, o grindinys ir kameros kampai skendėjo su juodais šešėliais.

Šviesos ruožas ant sienos netikėtai silpnai sumirguliavo lyg kas būtų palietęs vandens paviršių. Šešėliuotoje kameroje, ant sienos, neryškai pasimatė rankos kontūrai su ilgais plonais pirštais. Rankos savininkas sėdėjo ant siauros akmeninės palangės, nevalingai palietė šalto grotos metalą ir pirštai lyg žnyplės apsivijo aplink. Būtybė sunkiai prisiversdama atkragino galvą, kol ši palietė sieną ir apsiblaususias akis nukreipė į gatvę, tiksliau į vos regimą tamsaus dangaus lopinėlį, kurį užgožė namų stogai ir didžiulė medinė bažnyčia.

Atsuktas veidas į tylią gatvės tuštumą išryškėjo ir įgavo žmogišką pavidalą. Jaunos merginos pavidalą. Juodų suodžių dėmės slėpė pablyškusią veido odą, didelės bedvasės akys užėmė pusę veido, o burna buvo perkreipta kančios. Juodų plaukų kupeta susivėlusi ir sulipusi nuo purvo permesta ilsėjosi ant peties. Nuogos rankos ir pėdos taip pat apėjusios suodžiais, vietomis matėsi apdegimai. Netverdama įkalinimo ir tylaus sielvarto, ji užmerkė akis, pro kurias pabiro ašaros. Manė, kad jas visas išverkė, klydo. Didelės, kaip pupos, ritosi suodinu veidu, kol pasiekė prarają ir tykštelėjo ant sudiržusios medžiagos, kuri kadaise priminė drabužius.

Staiga kilo bruzdesys sienoje. Kurgi ne, sienoje yra slaptas maumų pasaulis! Ir jie duoda jai žinią, kad egzistuoja ir gyvena, kai visi žmonės miega. Turbūt žino, kad čia sėdi mirtininkė ir nėra laiko slapstytis. Mergina papurtė apsunkusią galvą ir prunkštelėjo iš savo minčių. Bruzdesys pavirto metalo skambesiu, kai staiga su trenksmu į sieną atsilapojo kameros durys. Buvo jas ir pamiršusi. Atrodė, kad siena jas pasiglemžė, kai ją čia įmetė ir paliko.

Kamerą nutvieskė ryški, tiesiog akis akinanti šviesa, todėl mergina apatiškai, bet instinktyviai pradėjo markstytis. Negirdėjo jokio garso, jokio krepštelėjimo, ar kvėptelėjimo. Prisidengusi ranka akis, pasuko galvą, kur siaurame tarpduryje žiojėjo tuštuma.

Sutrikusi, bet nė kiek nesusidomėjusi, ji vėl nukreipė žvilgsnį į gatvę. Lėtai, lėtais vos pastebimais judesiais, tarpdurio erdvę užpildė juodas siluetas. Nuo jo mantijos vilnijo ir raitėsi ploni it siūlai tamsūs ratilai. Šie be garso šliaužė ir brovėsi link sėdančios kalinės, paskui save palikdami šalnos ruožus.

Mergina sudrebėjo. Šalta kamera tapo dar vėsesnė, iš burnos sklido balti garų kamuoliukai. Tamsiųjų ratilų gijos lyg vynuogienojai korėsi metalinių durų vyriais ir šie sudžeržgė kaip seno rūkoriaus balsas. Lyg šiolei pasyviai sėdėjusi ir į nieką nekreipusi dėmesio, kalinė kruptelėjo. 

– Tai gal pagaliau teiksiesi atkreipti dėmesį, kad esi ne viena? – nuskambėjo gilus balsas.
– Lankymo valandos jau seniai praėjo, – tyliai atsakė ir pati nustebo, kad jos balsas drebėjo.
Vis dar nesiryždama pasukti galvos ir pažiūrėti, kas ją aplankė, kalinė užmerkė akis ir apsilaižė perdžiūvusias lūpas.
– Nesijuok iš manęs, vaike, atėjau tavęs pašauktas. O gal neigsi tai, Džozelina Blek?

Prieš penkias dienas.

– Kas tau? – netekęs kantrybės suburba brolis ir timpteli už rankovės, kai pro pat mano nosį prazvimbia vežimas pilnas daržovių. – Gal gyventi atsibodo, kad sustoji vidury judrios gatvės?!
Pamatęs, kad nereaguoju ima baubti tiesiai į ausį, kad norom nenorom pasisuku į jį, kaip ir keli kiti praeiviai susidomėjusiais žvilgsniais.
– Nesiputok, – ramindama numoju ranka ir įgudusiu galvos krestelėjimu nusibraukiu atgal savo juodus ilgus plaukus.

Brolis prisimerkia, prasižioja kažką sakyti, o aš uždedu delną, taip užspausdama dailias jo lūpas. Jis klausiamai pakelia antakius. Tyliai atsidūstu, žinodama, kad jis manęs nepaliks ramybėje kol visko neišsiaiškins.
– Gerai, bet tau pasirodys keista. Man atrodo... Na kaip tau paaiškinti? Tiesiog apėmė keistas jausmas, kad mus kažkas seka ir stebi nuo pat namų. Neklausk kaip, bet eidama jaučiu jo įbestą žvilgsnį sau į nugarą, – brolis atidžiai klausosi. – Tiesiog jaučiu, – baigiu savo samprotavimus truktelėdama pečiais, taip pareikšdama, kad pokalbis šia tema baigtas.

Nusikratęs mano rankos, brolis palekia virš mano galvos akis ir atidžiai pradeda stebėti judančią minią.
– Žinai, – po kelių minučių prataria, – mūsų čia daug kas nemėgsta. Puikiai girdėjai kalbas apie tai kaip mane vadina ir...
– Mus, – pataisau jį. – Nepamiršk, aš tavo sesuo. Pala, kokį aš vakar užrašą radau ant mūsų namo sienos?
– Džo... – ištaria mano vardą.
– Cituoju: „Šėtono išradėjas ir jo ragana tarnaitė“ citatos pabaiga. Hm, ragana, o žinai, Setai, visai norėčiau...
– Patylėk, Džo, dar gali kas nors išgirsti. Nespės vakaras ateiti, o mudu jau čirškins ant laužo be jokio teismo.

Nesusilaikiusi nusijuokiu ir paimu brolį už rankos.
– Eime, mano Einšteine, reikia papildyti maisto atsargas ir tavo medžiagas bandymams. Gerai, kad tėvai išvykę į žemyną, per tą laiką susitvarkysime.
Pasidavęs meilikavimui, Setas nusišypso ir apglėbia per pečius. Abu patraukiame į miestelio turgavietę. Mudviem nusisukus, tupintis juodas šuo pakyla iš laikinos slaptavietės ir nuseka iš paskos.

– Ką reiškia, kad jie pabrango 2 centais?! Praeitą savaitę kaina buvo nepakitusi, o dabar... – ant peties pajuntu sunkią brolio ranką.
– Nereikia, Džo, aš žinau kitą vietą kur pigiau.
Pardavėja piktą žvilgsnį permeta į Seto pusę.
– Ponaitį Blekai, niekur kitur nerasite pigesnių kiaušinių nei pas mane. O dėl to, kad jie pabrango, čia  aš sprendžiu. Staiga mano vištelės sublogavo. Kalbama, kad visuose ūkiuose taip, – ir vėl meta piktą, tiesiog nirtų žvilgsnį į mane.
– Nieko tokio, ponia Makpilt, – tai taręs Setas timpteli mane eiti šalin, nes nujaučia artėjantį barnį.
– Kalbama, kad jūs arba jūsų sesuo buvote tuose ūkiuose per šią savaitę, taip pat kalbama,  kad tai dėl jūsų kaltės įvyko šie keisti gyvulių negalavimai! Dabar mano vištelės niekam tikusios, net mėsai, – nutarusi nepaleisti meta kaltinimą ponia Makpilt.

Susirinkę pirkėjai į ilgą eilę už mūsų pritariamai ima linkčioti ir pusbalsiu šnibždėtis. Apsidairiusi pamatau, kad aplink ponios Makpilt prekystalį pradeda gūžėti smalsuoliai ar šiaip einantys pro šalį. Akimirksniu sustoju, o Setas panosėje nusikeikia, nes puikiai žino mano charakterį. Jo sesutė ruošiasi į darbą paleisti aštrų liežuvėlį. Atsistoju į gynybinę poziciją, smakrą pakeliu aukštyn, o rankas suspaustas į kumščius sprendžiu į šonus.
– Džo, nereikia, jie to ir telaukia, - perspėja brolis.
– Ponia Makpilt, teisybę sako! – užrėkia raudonskruostė storulė. – Ketvirtadienį Džo Blek buvo atėjusi pas mus. Po apsilankymo, kitą dieną mano karvės ėmė duoti sugižusį pieną, o žuvys tvenkiny dvėsti!
– Antradienį Setas Blekas buvo sustojęs pasilabinti, po to mano avys ėmė plikti ir liesėti! – šveplai subaubia bedantis senis, visų vadinamas melagiu Smoukiu, kurio kvaitinantį kvapą galėjai per mylią užuosti.
– Jūs visi išsigalvojate, – plonu balseliu sucypia senmergė Trudencija, – jie abu nekalti...
– Patylėk, Trudencija, visi žinome, kad esi įsimylėjusi Setą Bleką, kai tik šiam ėmė dygti barzda!

Visi griausmingai nusijuokia, o vargšė senmergė susigėdusi ir išraudusi kaip braškė pasislepia kvatojančioje minioje. Suintriguota pažiūriu į brolį, šis tik pavarto akis ir kreivai šypteli.
– Ak patylėkit visi!!! – sušnypščiu taip garsiai, kad net balandžiai tupiantys ant bažnyčios langų atbrailos, suplasnoja sparnais. – Kai tik aš su šeima atsikraustėme į šią atkampią vietą, jūs prieš mus iš kart neigiamai nusistatėte! Kentėjome jūsų murmesius ir šnabždesius vos tik pasirodydavome gatvėse, burnojimą ir prakeiksmų svaidymą, net nuosavybės gadinimą ir darkymą, bet dabar aš nebetylėsiu! Užteks! Mūsų kantrybė baigėsi. Jūs net uždraudėte savo vaikams bendrauti su mumis. Liepėte įžeidinėti. Vakar radau naują citatą ant namo sienos ir tai jau visiškai perpildė mano kantrybę! Jūs vadinate save Dievo vaikais, o mus eretikais, bet argi ne jūsų Dievas sako: „Kas be nuodėmės, meskite akmenį pirmas“. Deja aš matau piktus žmones, tikrus tamsuolius, kurie yra netik nuodėmingi, bet ir melagiai! Tu, – bedu pirštu į ponią Makpilt, kad ši net atšokusi suspiegia, – visi žinome, kad tavo vištos tokios senos ir nukaršusios, kad turbūt matė kaip ponas Dievas kūrė Adomą. O apie kiaušinių šviežumą net nekalbėsiu, juos mėtant į sieną turbūt net skylės atsirastų!

Nutylu. Minioje suošia tylus murmesys, ir vos girdimas kikenimas. Padrąsinta to, toliau dėstau:
– Tu, – bedu pirštu į raudonskruostę storulę, visų akys susminga į ją laukdami mano kaltinimo, – atėjau pas tave ir tavo šeimą tik tavęs prašoma. Argi paneigsi tai? Tavo dukra sirgo, o kaip visi žinome, daktaras Fauleris tinka tik lavonams skrosti, o negydyti, todėl padėjau savo vaistažolėmis ir žiniomis. Ir tu dabar drįsti  mane šmeižti, kai aš išgelbėjau tavo vaiką?

Storulė taip iškaista ir išraudonuoja, kad net išsigąstu, ar jai į galvą nesubėgo visas kraujas ir ar ji tuoj nepatirs širdies smūgio. Bet ši, tik sujudina lūpas ir apsipila ašaromis. Ją apkabina ponia Makpilt. Ši – balta kaip šmėkla, kuri pasirodo artėjant mirčiai.
– Tavo karvės visada duoda sugižusį pieną, nes tavo šeima tinginė, kuri kankina vargšus gyvulius. Tavo vyras toks pabaisa, kad visus savo darbus užkrauna mažajai dešimtmetei Luizai, kuri nuo gausybės darbų nespėja karvėmis pasirūpinti. Dėl nuovargio ir išsekimo ji ir susirgo. Luiza išseko, todėl, madam, patariu jums daugiau judėti, mažiau valgyti, o vyrą atjukinti nuo sofos, butelio bei cigaretės.

Moteris susverdėjo, bet aš net nesiruošiu jos gailėtis, kai prisiminimai apie mažąją Luizą iškyla prieš akis: liesutė, rankos sudiržusios, po akimis tamsus ratilai, sausa oda, purvina. Tik  retų žolelių dėka pavyko atgaivinti silpną jos organizmą, o nuprausta ir sočiai pavalgydinta atgavo normalią išvaizdą. Pamelavus tėvams, kad vaiko negalima įdarbinti bent trijų mėnesių ir kad jei vėl tiek užkraus darbų, Luiza vėl susirgs ir mirs. Žinoma, tai netiesa, bet kam tas rūpi. Mergaitė švietė tokiu džiaugsmu ir dėkingumu, kad net apsipylusi ašaromis pradėjo žagsėti. Prisiminusi kur esu vėl dėbteliu į kaltinamąją.

– Žuvys tavo tvenkinį dūsta, reikia išvalyti vandenį. Patariu paskubėti, nes tai, ką mačiau,rodo, kad greitai žuvienė nebepuoš jūsų stalo, o turguje nebeduos pelno.

Trumpam vėl nutylu. Net nepajutau kaip iš pykčio dreba rankos, o akys patamsėja. Tačiau, tai mato Setas, kuris padrąsindamas spusteli delną, ir juodasis šuva, pasislėpęs minios pakrašty. Žmonės susispietę aplink vis garsiau šurmuliuoja. Girdisi įvairios nuotrupos iš mano „kalbos“. Kas pritaria, kas smerkia. Setas uždeda delnus ant pečių ir švelniai paglosto. Pasilenkęs prie ausies sušnibžda:

– Vau, Džo, ar negalvojai tapti politike ar advokate? Klausiausi kaip pakerėtas, bet gal užteks ir traukiam namo? Diena įpusėjo, o dar nieko nenusipirkome. Kaip tau mano pasiūlymas, narsusis karį? Šiems tamsuoliams davei gerą  pamoką, o toms dviem moteriškėms nepakenktų išgerti.
Atsipalaidavusi po brolio žodžių šypteliu ir pritariamai linkteliu. Be to vis dar juntu, kad tas, kas seka nuo namų yra čia ir stebi. Lyg lauktų. Nuo šios minties nusipurtau ir staiga nekantriai užsimanau kuo skubiau atsidurti namuose. Savo teritorijoje.

– Šalta? – susirūpinęs apsuka ir prideda delną prie kaktos.
– Nieko, broleli, tik pavargau. Eime.
Vos žengę žingsnį, pasigirsta nerišlus šnypštimas:
– RAGANA! Velnio tarnaitė!!!

Miestelio turgavietę apgaubia kapų tyla. Setas paleidžia mano ranką ir atsisuka į kaltintojo pusę, primerkia mėlynas akis. Minia nuščiuvusi prasiskiria kaip Raudonoji jūra, kol jos centre belieka tik senis Smoukis.
– Dar kartą tai pasakyk apie mano seserį, tavo avys netik pliks ir liesės, bet ir mirusiųjų žeme vaikščios. Aišku, seni?

Melagis Smoukis persižegnoja ir nusispjauna per kairįjį petį. Timpteliu brolį už rankos, bet šis net nepajuda.
– Prašau, Setai, eime. Nereikia muštynių. Nagi prašau...
– Visi, kas mėgins grasinti man, ir mano šeimai ar mūsų nuosavybei, laukia akistata su manimi! – atvirai grasindamas Setas rėkė. – Ir patikėkite, tai bus ne malonus pokalbis!
– Ak, Setai, gerai, kad tėvai išvykę, kitaip jie kaip reikiant įširstų, – burbteliu ir pažvelgiu per petį į tebestovinčią minią.
Kai kurie žvelgė su neslepiama neapykanta.
– Taip, jie įdūktų, bet ne ant mūsų, o ant šių, pragaro prieangio gyventojų.

Pagaliau atsipalaiduoju ir pusę lūpų šypteliu. Setas tvirtai apkabina ir nutempia į siaurių gatvelių raizgalynę, kur gyvena Grigelis. Šis, dar 40 m. nesulaukęs svetimšalis pirklys, apkeliavo visą pasaulį ir turi nuosavą krautuvę. Prisipažinsiu, šio vyro nemėgstu. Brolis net erzindavo dėl to, o Grigelis, kas kart man atėjus, nužvelgdavo lyg kokią vergę aukcione ir prieš nusisukdamas paslaptingai nusišypsodavo. Lankydavausi retai, bet kaskart pas jį atėjus, oda pašiurpdavo, rankos ir kojos tapdavo medinės, kai reikdavo peržengti krautuvės durų slenkstį. O buvo dėl ko.
Kai pirmą kartą Setas mane čia atsivedė, aš tik stovėjau išpūtusi akutes, praverta burna vidury pilnos, prikimštos, tiesiog daiktų užgriozdintoje patalpose. Pasijutau lyg dramblys porceliano parduotuvėje kur pasisuksi, paliesi, viskas atrodė suduš vien nuo mano žvilgsnio.

Pasukę už kampo išniro Grigelio krautuvė, akmeninis pamatas, plytinės sienos, kas visai nemadinga šiame krašte ir be to beprotiškai brangu, pirklys sakėsi, kad jam viskas, tik geriausia. Stogą dengia tamsaus raudonio čerpės, kurios kilo į vis smailėjantį viršų. Man primena raganos, iš pasakų, skrybėlę. Grotuoti vitražiniai langai, rodo kaip vyras saugo ir vertina savo turtą. Priekyje, ant medinio priebučio laiptų, iš abiejų pusių stovi dideli variniai puodai, sklidini pilną įvairiaspalvių gėlių, kurių žiedų kekės skleidžia nežemiškus kvapus. Sustojusi prie laiptų tariu:
– Tu eik vienas, aš tavęs čia palauksiu.

Mestelėjęs pašaipų ir supratingą žvilgsnį Setas tik patraukia pečiais ir dingsta už pravirų durų. Brolis seniai pastebėjo, kaip nejaukiai jaučiuosi, kai atsidurdavau šalia pirklio. Pradėdavau kvailai kažką mekenti, o kai pažvelgdavai į jo auksines akis, paraudonuodavau kaip burokas ir apsisukusi ant kulno dumdavau iš krautuvės lyg vytųsi visi pragaro demonai. Grįžęs brolis visąlaik patraukdavo per dantį. Ir buvo ko. Grigelis tikras gražuolis, nors ir virš 30 metų, bet tai nereiškia, kad aš mirusi ir nepastebiu koks jis patrauklus. Prisėdusi ant priebučio pirmo laiptelio, atsuku veidą saulei ir užsimerkiu. Užsisvajojusi apie aukštą užsienietį, nepastebiu kai virš manęs pakimba tamsus šešėlis. Svaigus gėlių kvapas primenantis medų užpildo visas jusles, tyla užliūliuoja budrumą.
– Ragana... – pasigirsta šveplas trukčiojantis balsas virš manęs.

Išgąsdinta balso, o pramerkusi akis ir jo savininko, kuris per pėdą palinkęs virš manęs žiūri su neslepiama neapykanta, pamėginu pasitraukti atbula. Nenuleisdamas pavandenėjusių pilkų akių, šis tiesia ranką link mano veido. Pasibaisėjusi greit pažvelgiu į duris už savęs. Jos buvo uždarytos ir kažkuo užremtos lyg ir geležiniu strypu po rankena.
– Brolis tavęs neišgelbės, Džozelina Blek, - sušnypščia visai palinkęs man prie veido.
– Smouki, ko tau reikia? Jei man ką darysi aš šauksiu ir Seto nesulaikys tas pagaliukas! – šaukiu pakėlusi balsą, gal tai atkreips kokio Grigelio kaimyno dėmesį.
– Gali šaukti kiek nori, mergaite, niekas tavęs neišgelbės. Kai būsiu su tavimi susidorojęs, aš būsiu labai toli.

Šliauždama laiptais atbulomis galvoje verda maišalynė. Mintis veja įvairūs būdai kaip pasprukti kuo toliau nuo šito pamišėlio. Veikti protingai ir logiškai, bandant užkalbėti jam dantį, palaukti kol Setas grįš ir pamatys, kokia padėtis, ir tik tada atsiduoti jo valiai kaip iki jos prieiti. Arba naudoti jėgą, kas nelabai tikėtina kad pavyks.

Nors senis Smoukis ir buvo sukriošėlis, bet dar pamenu kaip jis vijosi smulkų vaikigalį, kai šis praeidamas spyrė vienai iš jo avių, kuriai lūžo koja ir ją teko papjauti. Senis vijosi, ko vaikigalis nesitėtojo, o kai pavijo, nors tuo sunku patikėti, prilupo taip, kad man reikėjo visos savaitės, kad pastatyčiau ant kojų.

Vaikio motina visą laiką raudojo, o šis vis dar ištiktas šoko spoksojo kažkur į tolį. Jam buvo smarkiai suspardyta galva, bet ačiū dievui, jo neparalyžiavo. Po kelių dienų jiedu susikrovę mantą ir išvažiavo iš miestelio. Pikta buvo, kai vaikas atsisakė paduoti senį į teismą, o motina tam pritarė.
Įtariau, kad Smoukis galėjo jiems pagrasinti, bet netūrėjau jokių įrodymų. O dabar jis stovi palinkęs ir kažką nerišliai burba.
– Tu tokia panaši į Mariją....

Nugirdusi nuotrupą, susiraukusi pažvelgiu į jį. Sustingstu. Senis kairėje rankoje laiko peilį, kurio ašmenys atbukę, o rūdys apėję ir atrodo, kad įsigėrę iki pat geležtės šerdies. Rankena apvyniota odinėmis juostelėmis, kurios aptrintos ir pajuodusios. Turbūt nuo prakaito ir purvo. Sunkiai atplėšiu žvilgsnį nuo peilio kaip ir liežuvį nuo išsausėjusios burnos gomurio šiaip nekaip išstenu:
– K.. kas.. ta Marija?

Netikėtai ranka užčiuopiu varinio puodo su gėlėmis turinį. Didelių sunkių akmenų luitus su lyg plytos dydžiu. Vieną suspaudžiu kaip gelbėjimosi ratą vis nenuleisdama akių, laukdama kol šis puls.
– Kaip tai kas Marija?! – pašaipiai suprunkščia, kad net seilės taškosi. – Ji tavo motina!
Nekreipiu dėmesio į jo kliedesius, nes už Smoukio šmėkšteli stambi figūra. Iš pradžių neįžiūriu kas ten, nes saulė blukino bruožus, o kai supratau net išsižiojau.
– Jos motinos vardas yra Izabelė, tu kalės vaike!

Viskas truko gal kokias dvi minutes, o gal ir dvi sekundes. Grigelis pritykinęs prie senio iš už nugaros, šiam dar nespėjus sureaguoti, smogia stipriai į šonkaulius. Prisiekiu girdėjau kaip lūžta kaulas. Smoukiui nespėjus pargriūti ant žemės, vyras atsivėdėja ir dar kartą smogia, tik šį kartą į veidą. Lūžo nosis. Kraujas nuspalvina ir ima plisti kaip maras ant drabužių. Senis nejudėdamas guli ant žemės prie priebučių laiptų. Pajuntu kaip kažkas stipriai apkabina ir pastato ant kojų.
– Džo... – švelniai sušnibžda Grigelis ir gan smarkai papurto, kad atkreipčiau jo dėmesį.
– Grigai, gal... - giliai įkvėpiu – gal gali pakviesti Setą? Aš noriu namo.


Setas visą dieną nuo manęs nesitraukė ir lepino it kokią Sabos karalienę. Nuramau jį, kad viskas gerai ir pagaliau mane paliko vieną oranžerijoje, kurią po truputį kūriau, lipdžiau ir štai po dvejų metų ji pilna įvairių gėrybių, gėlių, o daugiausia žinoma mano vaistažolių.
Stiklinis pastatas su kupolo formos stogu yra prisišliejęs prie kairiojo namo fligelio, iš kur matosi pagrindinis kelias ir centrinis kiemas su mažu fontanu. Dviejų aukštų namą juosia mamos puoselėtas sodas, o toliau eina mūsų žemės su didele giria ir mišku.

Mes gyvename už miesto ribų, toliau nuo pagrindinio kelio. Norint patekti reikia pavažiuoti pusę mylios alėja. Didingi ir seni kaštonai juosia abipus kelio ir pasitinką kiekvieną svečią. Pavasaris pats gražiausias metas, kai medžiai pasipuošia baltais žiedais, o kelias paskendęs miniatiūrinių žiedlapių jūroje. Visi, kas lankydavosi, aikčiodavo kaip maži vaikai iš susižavėjimo. Tėvams ne kartą teko sakyti, kad vila neparduodama. Tai mūsų šeimos rojaus kampelis.

Paskendau mintyse, visi dienos nemalonumai ir baisybės išgaravo kaip susapnuotas košmaras. Mintis nutraukia nedrąsus barbenimas į oranžerijos stiklinę sieną. Atsidūstu, nes Setas turbūt vėl pradėjo rūpintis. Tikra višta perekšlė. Nusišypsau iš tokios minties ir pasisukusi pintame krėsle pažvelgiu sau už nugaros į vakarėjantį dangų. Šis tamsus ir apniukęs su įvairiais mėlynos ir purpurinės spalvos atspalviais. Bus audra. O taip. Vėl pasigrista barbenimas, tik šįkart stipresnis ir ilgesnis. Pažvelgiu garso link ir pamatau tik liesią rankutę.

Susirūpinusi nučiuožiu nuo velniškai patogaus krėslo ir prisiartinu prie stiklinės sienos. Vaikas, o kai pakelia smulkų veidelį iškart atpažįstu. Luiza Blum. Ta pati mergaitė, kurios tėvai sukrovė visus darbus. Dabar ji atrodė sveikesnė ir stipresnė, tačiau jos akys lanksto neramiai lyg kažko bijotų. Pamoju ranka, kad užeitų ir nuplaukiu iki stiklinių durų. Mergaitė jau tripčioja vietoje ir nervingai glamžo žalios spalvos nertinį iki kelių. Vos praveriu duris, skambteli vėjo varpeliai, kurie dar labiau išgąsdina Luizą.
– Nusiramink, vaikuti, tai tik varpeliai. Užeik, Luiza, pavaišinsiu tave arbata ir papasakosi,
kas tau neduoda ramybės.

Po to, kai ją išgydžiau, ji kartais paslapčiomis ateidavo pas mane pasisvečiuoti. Mačiau kur ji augo, todėl kai pirmą kartą čia atėjo, tik spoksojo nesumerkdama akių lyg bijotų, kad kai mirktelės viskas dings. Lepinau ją skanėstais, duodavau savo vaikystės žaislus ir lėles. Norėjau jai jas padovanoti, nes mačiau kaip jai patiko jos, bet ji tik purtė galvą ir tardavo vieną žodį: Mama.

Pabūdavo po kelias valandas ir išeidavo visa švytėdama. Setas žinojo tai ir kartais prisidėdavo prie mūsų. Dabar ji atrodo kaip išgąsdintas kačiukas. Jei ateidavo nuliūdus,i stengdavausi ją pralinksminti. Tačiau kažkas šiandien negerai, Luiza papurtė atsisakydama į mano kvietimą.
– Panele Blek, mes turime tučtuojau eiti! – ji net pagriebia man už rankos ir ima temti laukan.
– Paaiškink man, Luiza.
Mergaitė tik pakelė pilnas ašarų akis. Nujausdama, kad tikrai kažkas negerai pritupiu ir ramindama paglostau skruostą.
– Luiza, juk žinai, kad gali manimi pasitikėti. Ar kažkas sužeistas? O gal...
– Taip! Taip! Jorkas, taip Jorkas Sesilis, jis sužeistas. Aš rinkau uogas ir... ir išgirdau kažką šaukiant, todėl...

Mažoji kalbėjo labai nerišliai, vis užsikirsdama, tuo tarpu aš įbėgusi į vidų ir čiupau verstos odos puspaltį ir didelį krepšį su savo gydymo priemonėmis. Sugriaudėja perkūnija, kad net oranžerijos sienos sudreba, dangų ima marginti melsvi žaibai. Išėjusi į lauką net kvapą užgniaužia. Stiprūs vėjo šuorai neleido judėti, o dulkės kilo ir sukosi kaip tornadai.
– Kur jis, Luiza?! – perrėkiu vėjo kauksmą ir perkūnijos griausmą.

Ji duria pirštu į mano šeimos mišką. Susiraukiu, nes niekas, kas negaudavo leidimo nežengdavo ten. O Jorkas Sesilis tikrai jo neturėjo. Visiems turėjo būti pamoka, kai tėvas pašovė Seimusą Būną, bet neatrodo, kad visi pasimokė. Pasilenkiu ir garsiai tariu:
– Bėk namo, Luiza, aš jį surasiu!

Tačiau mažė tik papurto galvą ir pradeda tempti link miško, prieš tai baimingai pažvelgusi į alėją, kur netoliese yra pagrindinis kelias į miestelį. Užsagsčiusi puspaltį pastatau jo apykaklę, kad žvarbus vėjas nekoštų kiaurai ir nesismelktų į odą. Permetusi sunkų krepšį per petį, ištraukiu odines pirštines ir užsitempiu ant sustingusių pirštų. Stipriai priglaudusi mergaitę prie savęs, kad apsaugočiau ją nuo vėjo. Ji dėkingai nusišypso.
– Ar matei kas nutiko?
– Jo.. eee... jo koja buvo spąstuose, - nusisukusi atsako Luiza.

Jos atsakymas nuskambėjo kažkaip baikščiai ir neužtikrintai, turbūt yra persigandusi ir tiek. Taip mąstydama įžengėme į mišką, kuriame iškart pasijutau lyg kitame pasaulyje. Čia neužpučia toks stiprus vėjas, o griaustinis atrodo nutolęs, tik bėda, kad čia bjauri prieblanda. Vėjas medžių viršūnes smarkiai siūbuoja, o traškesys ir tylus šniokštimas primina popieriaus lapo plėšomą garsą. Luiza eina pirmoji, bet tvirtai laiko mano ranką. Neįsivaizduoju kaip ji mato. Bandžiau įsiklausyti gal išgirsiu kenčiančio Jorko dejones, bet veltui. Tik vėjas, kuris glosto medžius ir jokios faunos garsų.

Staiga mergaitė klupteli ir paleidžia mano ranką, o aš nespėjusi sureaguoti tik užčiuopiu orą.
– Dieve, Luiza, atleisk! – tariu suklupusiam vaikui, tačiau iškart užsičiaupiu.
Ausis pasiekia metalo dzingtelėjimas, o kūną sukausto veržimas. Tiksliau kojos suveržimas.
– Ką tu...
Luiza pašoka ir nusirita apie du metrus nuo manęs. Nesuprasdama kas čia vyksta žengiu žingsnį ir pajuntu kaip kažkas sukaustęs mano koją trukteli atgal, ir aš virstu kniūbsčia ant žemės padengtomis samanomis. Bučiuodama žemę ir svaigstančia galva girdžiu vaikišką balsą. Bandau susikaupti ir prisiminti kas nutiko, o ausys pasiekia padrikų sakinių nuotrupas.
– Aš girdėjau kaip mama su kitais apie tai kalbėjo... jūs man buvote tokia gera, o jie nori jums pakenkti! – pasigirsta kukčiojimas.

Pakeliu ranką ir patrinu skaudančią kaktą. Pirštinėta ranka užčiuopiu negilią žaizdą ir drėgmę. Kai akys susikoncentruoja, lėtai jas atmerkiu ir pamatau sukruvintą akmens nuolaužą. Tik to man betrūko.
– Girdėjau kaip jie jus koneveikė ir grasino mirtimi... dar tas smirdžius! Jis visus kurstė, vadino demonais. Jis pasakojo kaip ponaitis Setas jį užpuolė, kai ėjo namo...
– Girdėjau, kad šiąnakt žadėjo ateiti ir užpulti, kai jūs miegosite... visi galvos, kad sprogo ponaičio laborija, na ta patalpa su stebuklingais milteliais...

Tik paminėjus laboratoriją viską prisiminiau. Pamėginau atsistoti, bet pavyko tik atsisėsti. Suėmusi besisukančią galvą pažvelgiau į Luizą. Ji atrodo kaip trapus miško elfas, trūksta tik sparnų. Akys užkliūna už priežasties, kodėl kritau aukštielninka. Ant kairios kojos kulkšnies lyg storos replės styro metalinės grandinės, ši tvirtai apjuosta apie tvirtą medį ir surakinta didele spyna. Jos naudojamos kaliniams sukaustyti, kad jie negalėtų pabėgti. Mažoji gudruolė.
– Luiza, - nutaisau malonų balsą, nors viduje kunkuliuoju ir oi kaip noriu ką nors pasmaugti. – Būk gera ir atrakink grandinę!
Tačiau ši tik papurto galvą ir žingteli atgal. Ne ne ne!
– Kam tu man tai, vaike? Ar aš tave nuskriaudžiau, o gal nepadėjau?! Po galais, Luiza, atrakink tą prakeiktą grandinę!

Įsiutau ir pašoku ant kojų. Grandinės svoris svarina koją žemyn kai pajudu link mergaitės.
– Kam tai, Luiza? – mosteliu į šį prakeiktą maskaradą.
– Panele Blek, jūs man esate tokia gera, kad aš negalėjau jiems leisti jus nuskriausti, todėl ir nutariau jus čia atvilioti. Jie žadėjo jus visus nužudyti, o vilą padegti... – kalbėdama vėl pradėjo verkti, akys tokios didelės ir nekaltos. – Kai pamačiau, kad ponaitis Setas išvyko, o jus pasilikote, nutariau jus kuo toliau nuvilioti nuo namo. Aš girdėjau, kaip jie tarėsi.

Juntu kaip imu blykšti ir trukčiojamai kvėpuoti. Ne ne ne. Tai negali būti tiesa! Miestelėnai nėra tokie žiaurūs, kad žudytų.
– Sakė, kad užblokuos visus išėjimus ir padegs. Kad įsitikintų, ar nebėgsite per langą ar dar kaip, pastatys po žmogų. O jei jums pavyks pabėgti, tai sumedžios ir pakars. Panele Blek, aš... aš negalėjau leisti jums mirti, gerai, kad ponaitis išvyko...

Nebeišsilaikydama ant kojų vėl susmukau ir užsidengiu veidą rankomis. Ne tik neverkti!
– Tuoj pat mane atrakink, Luiza! – suklykiu, bet mano balsą nustelbia griaustinis ir lietus, kuris pasipila kaip iš kibiro, šalti, stingdantys lašai. – Luiza, mano brolis niekur neišvyko! Tuoj pat atrakink arba aš prisiekiu, niekada...
– Bet mačiau kaip jis išjojo... – drebančiu balseliu cypteli mergaitė.
– Ten buvo Grigelis, pirklys! Dieve, duok raktą! Luiza...

Nutylu vidury sakinio, nes priekyje už miško lyg ima tekėti saulė, šviečia akinanti gelsva ir raudona šviesa. Ten kur mano vila... ten kur Setas... visu gaivališku pavidalu siaučia baisi stichija. Ugnis. Mergaitė taip pat pamato, todėl prarado budrumą. Ją ir mane skiria tik metras, jei tik... žengiu žingsnelį. Dar vieną. Dangų raižo žaibai, griaustinis kurtina, o lietus jau persismelkė kiaurai per mano drabužius. Jie tapo sunkesni, tiesiog slegia prie žemės. Daugiau antrankiai nebelaido pajudėti ir prieš tiesdama ranką, trumpam užsimerkiu. 
– Luiza...
Suleidusi pirštus į jos plaukus skaudžiai trukteliu į save. Mergaitė gailiai klykteli ir ima balsu kukčioti.
– Dėl dievo, vaike, duok raktą! Arba aš tave užmušiu! Patikėk, aš galiu netik gydyti, bet prireikus ir žudyti... – nuleidžiu balsą ir dar skaudžiau suspaudžiu jos plaukus. – Raktą!
– Neturiu... – suburba, kad vos ją girdžiu.

Tada jai smogiau. Ne silpnai, ne švelniai, bet iš visų jėgų. Luiza susmunka. Nušlubčioju iki medžio, kur grandinė surakinta spyna. Šlepteliu ant drėgnos žemės ir pasiraususi krepšyje ištraukiu juodą futliarą. Atidarius, viduje sužvilga įvairiu dydžių adatos ir skalpeliai.

Nusimovusi pirštinę sustingusiais pirštais paimu šiek tiek puslankiu išlenktą adatą ir pridedu prie koją surakintų metalinių gniaužtų. Nagi paskubėk, Džo! Juk Setas tave mokė, kaip atrakinti bet kokį užraktą. Nagi! Pasigirdo silpnutis spragtelėjimas ir koją vėl pasiekia kraujotakos sistemos funkcijos. Pagriebusi krepšį pasileidžiu bėgti kaip beprotė link vilos. O dieve, prašau! Prašau, kad tik jis būtų sveikas, dieve dieve dieve...

Išbėgusi iš miško vos neparklupau, kai pamačiau aukštus ugnies stulpus, kurie lyžčiojo namo sienas. Net audros lietus nesugeba užgesinti Graikišką ugnį. Atrodo, kad kuo smarkėja audra tuo ugnis vis plečiasi ir ryja. Darosi godi lyg drakonas. Pasileidžiu vėl bėgti. Žemė šlapi ir klampi, batai vis slysčioja, lietus negailestingai čaižo veidą, akis kas sekundę perbraukiu šlapia ranka. Girdžiu juoką. Girdžiu linksmus šūkaliojimus. Girdžiu moterų kikenimą. Protas atsisako suvokti, tai ką mato akys ir tai ką girdi ausys, ir tai ką jaučia kiti mano pojūčiai. Tačiau dievas manęs neišgirdo...

Bėgu taip greitai, kiek leidžia audra ir jėgų likučiai, prie jų, jiems iš nugaros. Viskas, kas kadaise priminė rojaus kampelį, dabar tapo iškreiptu pragaru, o čia stovintys žmonės demonai. Artėdama prie jų nesąmoningai sukuždu kažkur girdėtą posmelį:

Raudonais žiedais lijo
Jie lipo ir tiško.
Kruvinais žiedais snigo
Jie rijo ir dūko
Sunykę žiedai viską pražudo.

Kažkas mane pastebi ir akimirksniu šurmuliuojanti minia tampa kapinėmis. Girdisi kaip ugnis kramsnodama ryja ir plečiasi, langų stiklai sproginėja. Dūmų juodi tumulai blaškosi į šonus, o lietus nutūpęs ant ugnies delno sušnypščia ir pranyksta. Grubiai irdamasi į priekį pamatau Luizos tėvus, ponią Makpilt ir kitus miestelėnus. Pačiame priekyje su deglu rankoje stovi senis Smoukis. Jo nosis patinusi ir truputį pakrypusi. Kūnas pasviręs šonu, kur buvo sulaužyti šonkauliai. Pamatęs mane, jis greitai pažvelgia į namą ir atsisuka nutaisęs šėtonišką šypseną.
– Sėtono meistras sunaikintas, o štai atplasnoja ir ragana, - sušvepluoja senis.
– Setai!!! – surinku apimta nevilties.

Sparčiai eidama prisiartinu iki jo ir ranka prisidengusi veidą nuo karščio sustoju.
– Matai iki ko privedei, mergaite? Tavo brolis jau pragare, tuoj prisijungsi prie jo, – suokia šnibždėdamas nerišliai.
– Setai! – žodis sustingsta lūpose.

Atsuku degančiam namui nugarą ir žvilgsnį nukreipiu į piktus ir pašaipius veidus.
– Matau, kad jau žinote ir nulėmėte mano likimą. Aš nesipriešinsiu, tik visus jus perspėju, aš keršysiu, kad ir kur bebūčiau, aš keršysiu, o mano kerštas bus žiaurus. Jei prireiks, parduosiu net sielą!

Staiga kūną nutvilko baisus skausmas, kuris surakina judesius nuo sprando iki juosmens. Nugara, po drabužiais, nuvilnija šilta srovė. Akyse susidvejina minios vaizdas. Pagaliau skausmas parklupdo ir sunkiu svoriu prislegia prie žemės. Jaučiu kaip senis vaikšto ratu ir kažką kalbą miestelėnams, bet nieko nesuprantu. Ausyse baugiai zvimbia tyla, o akyse tvenkiasi skausmo ašaros.
– Setai... Atleisk man...
Akimirksniu tapo ramu lyg laikas būtų sustojęs. Smoukis sustoja priešais ir kiek pasilenkia, rankoje laiko sukruvintą lazdą, kuria pasiramsto, dėl sužeisto šono.
– Tu tokia panaši į savo motiną, – šnibžda ir lėtai iš už nugaros, diržo, traukia peilį. – Tokia pat graži, bet tokia pat nuodėminga ir su juoda siela. Tad keliauk pas ją į demonų žemę!

Išrėkęs paskutinius žodžius su tokia akla neapykanta užsimoja peiliu, kurio ašmenys tvyksteli audroje kaip ir žaibas, kuris netikėtai trenkia su galinga jėga tarp manęs ir senio. Vyras iš netėkštumo ir inercijos nuskrieja į minios centrą, o man nuo galingo smūgio trumpai užgula ausis, kūną nukrečia keistas impulsas. Staiga sekantis žaibas smogia į minios centrą, kur guli Smoukis. Žmonės apimti siaubo stebi, kaip šis užsiliepsnoja. Paskutinis melsvas kamuolinis, kibirkščiuojantis žaibas trenkia tiesiai į degantį namą, šis keistai sudejuoja ir sudreba lyg išleisdamas paskutinį atodūsį.

Viskas įvyko per keletą minučių, kurios man atrodė lyg ilgiausi metai gyvenime. Miestelėnai lakstė kaip išgąsdintos vištos be galvų, puldinėjo vieni į kitus, griuvinėjo, rėkė. Senio kūną nepaliaujamai gaubė liepsnos, o namas lyg kortų kaladė ėmė griūti ir bliūkšti, žemę dengdamas medienos pelenais, akmens nuolaužomis, stiklo lydiniais bei šukėmis.

Kūnas neklausė, šlapi drabužiai svėrė žemyn lyg norėdami, kad susigerčiau kartu su lietumi į žemę. Skausmas surakino mintis. Ne fizinis, o dvasinis, žinojimas, kad brolio jau nebėra šiame keistame pasaulyje. Noriu mirti.

Pasidavusi mėginimams atsistoti ant kojų, staiga prunkšteliu. Kaip gi mėginimams atsistoti ant kojų! Net galvos nesugebu pakelti, o ką jau kalbėti apie stovėjimą ant kojų! Vis dėlto praplėšusi akis pamatau, kad kiemas tuščias. Lietus plakė pliką žemę. Vėl užsimerkiu. Tik akimirkai. Staigus miego liūliavimas apgaubia bejėgį kūną.

Nežinia kiek taip gulėjau, o gal net miegojau, bet mane apninka pažįstamas jausmas lyg kažkas stebėtų. Nenoriai lyg tai būtų svetimos, o nenuosavos akys sunkiai atsimerkiu. Niekas nepasikeitę. Tačiau jausmas, kad esu stebima nepalieka. Ir netikėtai mano žvilgsnis sustoja ties juoda šuva. Jis tupi už  kelių metrų susiliejęs su nakties tamsa, kurią nušviečia audros žaibai ir vis dar degantis namas. Tyliai sudejavusi prarandu sąmonę.

Šįkart pabudau nuo garsių žingsnių, kurie kaip du plaktukai kala mano galvoje su kiekvienu žingsniu. Atsimerkusi į akis iškart krinta pora juodų batų, tiesiai priešais mano akis. Pasigirsta drabužių šiugždesys ir ties manimi palinksta tamsus siluetas.
– Pabudai, puiku. Aš tave stebėjau, mergaite. Atėjau pasakyti, kad išpildysiu tavo norą keršyti. Dabar nesileisiu į smulkmenas, nes girdžiu kaip artėja raiteliai. Bet atsakyk man į klausimą, Džozelina Blek, ar tu pasiruošusi padaryti viską, kad atkeršytum už brolį, o gal net sugražinti jam gyvybę bet kokia kaina? – gilus tylus balsas apgaubia mane, o klausimas sumaišo dar likusias protingas mintis. – Atsakyk?

Suėmęs už drabužių likučių pakelia mane nuo žemės ir prisikiša tiesiai sau prie veido. Veido nemačiau, nes slepia apsiausto gobtuvo šešėlis. Bet akis, taip. Jos žėrėjo lyg du rubinai.
– Taip, aš padarysiu viską, kad Setas grįžtu! – išrėkiu.
Gavęs atsakymą paleidžia ir apsisukęs dingsta audros šėlsme.

Po jo dingimo, pasirodė raiti policijos konstebliai. Pamatę nusiaubtą vietą, jie sustojo kaip įbesti. Netoli, kiemo centre, gulėjo sudegę senio palaikai. Tolėliau gulėjo be sąmonės jaunutė mergina. Ir jie padarė savo išvadas.

Kalėjimas.

– Aš pamenu tave ir savo pažadą, tik nesitikėjau, kad tu grįši.  Ką turiu padaryti, kad grįžtų brolis?
– Tu tapsi mano iki tol, kol atliksi tau pavestą darbą.
– Kokį? – vis dar nedrįsdama pažiūrėti į jį paklausė.
– Surasi mano seniai dingusius, tiksliau pavogtus daiktus. Jie labai vertingi. Kol jų nesurasi, tu neatgausi laisvės, nepamatysi brolio.
– Aš galiu tiek ir neišgyventi...
– Tuo nesirūpink. Kai atliksi man pavestą  darbą aš tave apdovanosiu, netik Seto gražinimu į gyvųjų pasaulį, bet daug...
– Man niekas nerūpi be brolio, todėl pasirūpink, kad išpildytum savo pažadą. Aš surasiu tavo parastus daiktus, – su šiais žodžiais nuslydo nuo palangės ir pažiūrėjo į savo naująjį šeimininką.
– Aš žinau, kad surasi. Nuo šiol tu mano Ieškotoja.