Laiškai iš malūno

Sveika, miela tetule.

Kaip ir žadėjau, iškart tau ir rašau, pabuvęs tame suvažiavime, į kurį mane pakvietė visos šalies literatai. Tiesą sakant, pabūti tai aš kaip ir nepabuvau, bet apie tai vėliau.
Pirmiausia noriu aprašyti tą nuostabią vietą, kurioje vyko šis suėjimas. Ta miesto dalis paliko man neišdildomą įspūdį savo senovine architektūra, nuostabia rotuše, daugybe bažnyčių, erdvia aikšte, apjuosta puikių statinių, fontanais, akmeniniu grindiniu, šalimais tekančia upe ir ore tvyrančiu istoriniu ir kultūriniu dvasingumu. Gal ir per sudėtingai išsireiškiau, bet, manau, nepakankamai, kad išreikščiau begalinį susižavėjimą miesto grožiu.
Nors, kita vertus, mūsų kaimo gražumui prilygti niekas negali, bet dažnai ir nauji vaizdai paperka mūsų vaizduotę ir jausmus.
Pats suvažiavimas vyko puikaus mūsų poeto namuose, kur jis gyveno ir kur dabar įsikūręs literatūros muziejus. Kokie gražūs namai! Jis, žinoma, buvo vertas tokių.
Na, gerai. Apie patį renginį. Deja, apie jį kaip tik ir mažiausiai galiu ką pasakyti. Gal aš per anksti atvykau (nors ir kiti dauguma susirinko kaip ir aš), nes veiksmas niekaip neprasidėjo. Vieni tik zujo išvien, tampydami kėdes iš vietos į vietą, kiti trypinėjo, t.y. mindžiukavo nuo kojos ant kojos vienoj vietoj, bandydami regzti kalbas vieni su kitais, kiti be perstojo lakstė į lauką parūkyti. Kaip puiku, kad aš bent kol kas sugebėjau atsikratyti šio bjauraus įpročio.
Tarp kitko, labai sužavėjo to namo kiemelis, visas kiemas, galima sakyti, arba parkelis, su taisyklingai išvedžiotais takeliais, religinės tematikos skulptūra centre (gėda prisipažinti, nepriėjau arčiau perskaityti užrašo, daug garbių literatūros išpažinėjų buvo netoliese, tai nesinorėjo trikdyti jų dvasinio susikaupimo), apsodintas medžiais, po kuriais gali pasėdėti kūrybiniuose apmąstymuose ant naujai dažytų suoliukų.
Rūsio patalpoje, kur turėjo vykti renginys, stovėjo ilgas stalas, ant kurio visi dėliojo savo atsineštas vaišes. Ir tada aš pasigailėjau, kad buvau toks nekantrus ir jau prieš pietus suvalgiau visas gardžiąsias bandeles su cukrumi, kurias man iškepei kelionei. Liko tik juodos duonos kampukas, kurį išstatyti visuotinei apžiūrai aš pasidrovėjau, nors, žinau, sakysi duonelė yr šventa ir gėdytis jos niekur nevalia, bet yra kaip yra. Tokie visi šviesūs ir nusipelnę kultūrai žmonės susirinko, kad duona jiems nė motais, anie dvasia gyvi yr.
Tad greitai susivokiau, kad nedera man ten tuščiomis puotauti ir skaudančia širdimi palikau literatūros šventovę. Dabar stoiškai laukiu ryto po tiltu, iš kur paryčiais trauksiu namo į mūsų brangųjį malūną. Taip ir girdžiu jo tylų, monotonišką ūžimą. Dieve, kaip aš jo pasiilgau.
Tavo Hektoras