Atrasti save per devyniasdešimt penkias minutes

Vis labiau populiarėjantys trumpametražiai filmai, neretai pasiekia kino teatrų ekranus apjungti vienos bendros idėjos, kuri pasižymi mums visiems artima gyvenimo tema. Vienas iš mėgstamų nekomercinių filmų -„Kava ir cigaretės“. Šis filmas tapo man tramplinu į kitokį kiną, nepaisant to, jog jam pasirodžius aš dar nelabai galėjau suvokti, apie ką išties kalba šis filmas. Išauklėtai mergaitei, kad ir kokia išsišokėlė ji bebūtų, kava ir juo labiau cigaretės buvo dar kiek svetimas dalykas, o ir kai kurios gyvenimo problemos man iki šiol yra nepažįstamos. Bet apie viską iš pradžių...
„Kava ir cigaretės“, kaip jau minėjau, - trumpametražių filmų rinkinys. Vos perskaičius pavadinimą, nesunku įsivaizduoti, jog filme šie narkotikai bus kertinis akmuo, tad visus 6-12 minučių filmus, nepaisant jų siužetų skirtumų, jungia būtent jis. Tiesa, siužetai nėra tokie jau skirtingi: lengvi, neįpareigojantys, kasdieniški, tačiau kartu leidžiantys įžvelgti ir didesnes, visą žmoniją, visais laikais jungiančias problemas. Kuris iš mūsų niekuomet nemėginome įsivaizduoti, jog paprastas gėrimas stiklinėje yra ne kas kitas, kaip putojantis šampanas, o persisvėrę per balkono turėklus pamatysime neįprastą užmiesčio vaizdą, savo svajonių gyvenamąją vietą supantį svajonių peizažą. Ar niekuomet nesutikote perdėtai mandagaus, net įkyraus padavėjo tada, kai tiesiog norėjote ramiai pabūti su savimi? Ar niekuomet nepavydėjote giminaičiui, kaimynui? Nebijojote dantisto? Kam neteko kentėti spengiančios tylos, kai nebeturite ką pasakyti? Visi mes bent kartą patyrėme vieną iš mano minėtų ar kitų, filme parodytų situacijų. Gal todėl šis filmas prieinamas ir suprantamas kiekvienam: išsilavinusiam, sustabarėjusiam inteligentui, blondinei, vartančiai tik mados puslapius populiariuose žurnaluose ir net paaugliui, besižavinčiam kitokio žanro filmais.
Vos pradėjus žiūrėti filmą, akis užkliūva už nespalvoto vaizdo. Manau, jog iš pat pirmo žvilgsnio tai filmui suteikia šarmo. Be to, aš visiškai pritariu Audriaus Stonio teigimui, jog nespalvotas kinas iš dalies leidžia mums patiems prisidėti prie filmo kūrimo. Žvelgdami į ekraną, kuriame matome, pavyzdžiui, nespalvotą medį, niekuomet nemanome, kad jo lapai išties yra pilki. Puikiai suprantame, kad lapai, tuo metu, buvo žali, tačiau čia jau galime pasitelkti fantazija: lapai gali būti tamsiai žali arba priešingai – ryškios salotinės spalvos – tai priklauso tik nuo mūsų pačių požiūrio. Tiesa, „Kavoje ir cigaretėse“ juodai baltas vaizdas galėjo turėti ir simbolinę prasmę. Galbūt režisierius norėjo parodyti ryškų skirtumą tarp šviesiosios ir tamsiosios gyvenimo, veiklos, galiausiai mūsų pačių pusės, galbūt skirtingų žmonių susidūrimą vienoje aplinkoje. Tačiau mano manymu, ryškiausias bruožas, atsispindintis nespalvotame vaizde, - tai kava, kurią simbolizuoja juoda, ir cigaretės, kurias simbolizuoja balta spalva.
Manau, jog filme „tarp eilučių“ nagrinėti žmonių tarpusavio santykiai. Iš pirmo žvilgsnio paviršutiniški pokalbiai ir beprasmiškos jų temos gali jus suklaidinti. Dalis paprastų mirtingųjų žiūrovų vertino filmo siužetą kaip kvailą ir nuobodų. Tačiau aš drįsčiau ginčytis. Juk būtent šiais pokalbiais atskleidžiami paprasčiausi žmonių bendravimo ypatumai, kuomet visiškai svetimi žmonės gali kalbėtis apie bet ką ir kartu apie nieką, nesidrovėdami, o kraujo ryšiu susieti giminaičiai, susitikę po ilgo laiko, gali pasidalinti tik nejaukia tyla ar nusukti akis netyčia pagavę pasimetusius vienas kito žvilgsnius. Šis sukrečiantis paradoksas kaip veidrodis atspindi XXI amžiaus žmonijos bendravimo problemas, kuomet artimieji mums yra visai ne tie, su kurias mus jungia Kūčių stalas. Kyla klausimas, ar apskritai mes turime artimuosius, jei savo problemas spręsti patikime toli gražu ne draugui, o brangiam psichologui, kurio numerį radome skelbime?
Jungtis tarp skubančiųjų - tai tikriausiai yra pagrindinė priežastis, kodėl kertinis filmo akmuo buvo kava ir cigaretės. Trumpametražių filmų istorijos parodo, jog atvirai ir lengvai bendraujame su visiškai atsitiktinai sutiktais žmonėmis, kuomet didžiuliame gyvenimo tempe skubėdami sustojame atsikvėpti su kava ir cigaretėmis, randame kitą, kuris taip pat sustojo pailsėti pražūtingų produktų pagalba. Tą akimirką žmonės atsipalaidavę bendrauja tarpusavyje, kitą akimirką atsistoja ir nueina. Nieko reikšmingo, bet nieko varginančio. Juk mūsų kasdienybę nualina darbai, niekas nenori jos dar labiau varginti sudėtingu bendravimu.
Tačiau galima pastebėti, jog dauguma Džimo Džarmušo filmų nagrinėja keistus, keblius ar net absurdiškus žmonių tarpusavio santykius. Kai kurie filmai net pristato neišsprendžiamas problemas, o filmo pabaigoje palieka daugiau klausimų, nei atsakymų. Gal būtent dėl šių priežasčių režisierius kartais vadinamas populiariausiu nepopuliariu režisieriumi. Nors nepaisant to, koks populiarus ar nepopuliarus jis būtų, jo filmai mane nuolatos žavi. Tai vieni tų filmų, kuriuos galėčiau žiūrėti vėl ir vėl.
Apibendrindama, siūlyčiau šį filmą žiūrėti visiems tiems, kurie nėra abejingi trumpo metražo filmams. Taip pat tiems, kurie gali pasijuokti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs. Galiausiai visiems, turintiems laiko. Galbūt jūs susižavėsite tuo, kas iki šiol nebuvo įdomu? Kaip kitaip atrasime save, jei tik nebandydami savęs įvairiausiais būdais...