Naujųjų naktis..

Sutaršytais palaukais ji žengė į ledinę naktį. Sproginėjantys fejerverkai, nepažįstamų žmonių džiaugsmingas klegesys, troleibusų variklių gausmas, didžiojo laikrodžio paskutiniųjų minučių skaičiavimas, ištisas nepaliaujamas nesustabdomas garsų chaosas. Tačiau net ir šiame kurtinančiame garsų chaose ji galėjo justi tą klaikų riksmą besiveržiantį jai iš krūtinės. Jis, kaip ir visi likę garsai už jos pasaulėlio ribų, visi išoriniai garsai, buvo nepermaldaujamas. Jis negalėjo liautis skaudinęs ir buvęs toks negailestingai atkaklus. Ji jautė jo stingdančiai šaltus pirštus apsivijusius jai aplink gerklę ir ją smaugiant. Švelniai. Tai stipriai suspaudžiant, tai vėl  atleidžiant, leidžiant jai įkvėpti ledinio nakties oro, ir vėl pasiruošti artėjančiam smaugimui. Tai Riksmas buvo jos samugikas. Negailestingas, lyg tykantis budelis savo nieko nenutuokiančios aukos. Ir jo padėjėjos. Ašaros. Ne ką gailestingesnės nei jis. Ašaros nepastebimai susikaupdavo akių kampučiuose ir lėtai imdavo riedėti šerkšnu apsitraukiančiais skruostais. Arba sūriu deginimu užgniauždavo kvapą, kuomet ji norėdavo jas sutramdyti.
Ir taip kasmet.
Kasmet prieš laikrodžiuj išmušant dvyliktą naujųjų metų išvakarėse. Kiekvieni nauji metai jai buvo lyg egzistencinės svarbos klausimo kėlimo metas. Ji žinojo, ji suvokė kaip tai kvaila, tačiau niekuomet nesugebėjo pasipriešinti savo kankintojams. Riksmui. Ašaroms.
Tyloje žingsniuojant girždančiu po kojom sniegu, ji visuomet pajusdavo palengvėjimą, ir atsitraukiantį Riksmą. Ne, neišnykstantį, o ti kolkas atsitraukiantį. Galbūt jis pabūgdavo sniego girgždesio garso, svarstydavo ji. Galbūt tai būdavo ženklas jog ji vis dar egzistuoja. Jugi sniegas be priežasties negurgžda, jį turi spausti tam tikras svoris. Ir tuomet ji nusišypsodavo. Kaip kiekvienais metais. Taip, ji vis dar čia. Vis dar egzistuoja, vis dar yra..