Svarbiausias mūsų poelgių vertintojas – mes patys

Svarbiausias mūsų poelgių vertintojas – mes patys, ar mūsų sąžinė? Juk ji neatsiejama mūsų neapsakomai lengvos, bet ypatingai sudėtingos sielos dalis. Vertindami poelgius, nesvarbu kieno, savo ar kito žmogaus, ne visada galime vertinti tai šaltai, be jausmų, nepamąstant apie asmeniškumus. Tai ar savo poelgių svarbiausiais vertintojais vadiname pačius save?

Ar pastebėjote, kad kai kas nors Jums sako komplimentą už poelgį, gerą darbą ar pan., o Jūs patys save vertinate blogai, Jūsų nuomonės nepakeičia tie komplimentai? Ar pastebėjote, kad kai Jūsų padarytas darbas Jums patinka, taip norisi parodyti kitiems, kad ir jie tai matytų? Ar pastebėjote, kad kol tam tikras poelgis nepatinka Jums, net nenorite girdėti kitų nuomonės, kad jis jau puikus, net jei kam nors iš ties jau užtektinai padėjote, nors Jums taip neatrodo?

Ką tai galėtų reikšti? Ar kartais net ir stengiantis nesigilinti į visus savo pasakytus žodžius ar susidariusią situaciją ir Jūsų atliekamą vaidmenį joje, nepavyksta nepaklausti savęs giliai mintyse, ar viskas pavyko, ar viskas iš ties gerai? Visgi, ar neįmanoma savęs to neklausti? Visa tai susideda į savęs vertinimą. Dabar, bemąstant apie tai, iškyla tikrai daug klausimų, neaiškumų. Savęs vertinimas yra tarsi automatizmas kiekviename iš mūsų. Tik gal kartais apie tai net nesusimąstome. Juk būna, kad jei neįtinki pats sau, Tau nerūpės aplinkinių nuomonė, tiesa? Tada išnyra mažoji ir paslaptingoji mūsų sielos dalis – sąžinė. Savo ilgais, plonais, kaulėtais pirštais ji pasibeldžia Tau į proto platybių duris ir beldžia, beldžia, vis beldžia, kol neatkreips Tavo dėmesio. Ji Tave erzina, prikaišo Tau Tavo prisiminimus, pasinaudoja slaptaisiais ginklais – užslėptais jausmais ir priverčia, mano nuomone, pykti ant kažko, nors iš tikrųjų pyktis kyla ant savęs, to net ir nesuprantant. Mano nuomone, pritarsite, kad kartais taip norisi pabėgti nuo to viso supratimo, o tiesiog plaukti pasroviui ir elgtis taip, kaip tuo metu sako širdis.

O gal, vis dėl to, kad nebūtų papildomo pykčio ant savęs, kai atsigręžiame savyje į tą didelį, seną, prikimštą, sielos kertelėje esantį stalčių, pavadinimu – MANO POELGIAI, gal reiktų nepamesti sveiko proto, prieš kaip nors pasielgiant? Iš tikrųjų, reikėtų didelės savianalizės, suprasti save, savo norus, daromus veiksmus ir kodėl mes darome būtent juos, o ne kitus dar prieš tai, kai ruošimės ką nors daryti. Kaip kažkada yra pasakęs Leonidas Donskis: „Muzikantai kartais siūlo savo mokiniams groti taip, tarsi jie grotų paskutinį kartą gyvenime. Tik tada žmonės Tave išgirs ir patikės Tavimi. Jei grodamas galvosi apie kitą atlikimą, nebus nei šio, nei kito karto. Taip ir su gyvenimu.

Gyvenimą reikia gyventi suvokiant, jog jis gali bet kada nutrūkti. Todėl niekšybėms arba klaidoms pripažinti bei atitaisyti kada nors vėliau mes galime tiesiog nebeturėti laiko. „. Taip ir savęs vertinime, pasak manęs. Gal geriau prieš ką nors darant reikėtų prisiminti, kad padarytų blogų darbų, poelgių, niekšybių, įžeidimų, kvailų klaidų ir t. t. galime daugiau niekada neištaisyti.

Tad, kad pačiam sau dėl paties savęs nebūtų graužaties ar gėdos, stenkitės iš kart daryti viską taip, tarsi tai darytume patį paskutinį kartą. Linkiu Jums visiems savęs supratimo, kantrybės, pamąstymo prieš ką nors darant, tada patiksite labiau patys sau. Sėkmės Jums!