triokšt pokšt sausainiukai

net  imbieriniai sausainiukai
subyra į mirtį,
net Kalėdinį rytą, kažkur po stalu,
kur nebūna pelyčių vėl atverčiančių
gyvenimo ostijom, šnaresiu,
primenančiu išvyniojamų dovanų kvapą.
atgalia ranka susileidžiame mirtį,
dozę slypinčią netęstinumuose,
mėnulyje ir žvaigždėse,
žinojime, kad kosmosas juodas ir šaltas,
kad įtrauks tada, kai visi bus numirę,
pamiršę, pamišę arba nebemylintys,
o Dievas miegos užsisklendęs langines,
tik tu vienas, vienišai vienas
neatpažinsi šėtono vardu nebūtis
sliuogiančio namų stogais, sienomis,
uždengiančio dulkėmis imbierinius trupinius,
lūpas ir vardą iki visiško bereikšmiškumo.
bet nešiok užkratą dainuodamas,
visada tik dainuodamas, net kai kaukia šuva –
tavo ar kaimyno supelyjęs šešėlis,
atsikosėjantis Mido dulkėmis ant visko aplink.
kai perimsi jo kauksmą užsismaugiantį gerklėje,
dainuok į sapno paklodes, būk Dievas
užsidarantis langinęs, būk angelas įsmigęs į debesis,
ryto burtininkas žeriantis žvaigždžių liekanas
į geltonai gyvybingą zylių šokį,
kol balkone atsibus šerkšnota džiova,
skausmingai ir gaiviai persliuogs trachėją
rydama pelėsius, jų dulkes, voratinklių klampą
iki pasiekus krūtinę perplėš
Dievo atveriamų langinių girgždesiu.

trupinėtos rankytės miega pataluose
o tūstančiai mamyčų kojyčių šoka aplink,
o akytės lapsi didelėmis blakstienomis iš siaubo:
lap lap lap. o pa pa kokios gražios mamytės,
kaip iš porno filmukų, bet dabar ne apie tai,
o apie siaubą jų akytėse dėl mažyčių trupinėlių
ir apkibusių žandukų, dėl viso to, į ką įvyniotas
saldus ir trupantis imbierinis gyvenimo sausainiukas