Šešėlyje

Geriausias būdas išsaugoti savo asmeninį gyvenimą paslaptyje - tai jo visai neturėti. Štai auksinė taisyklė, kurios dėka įmanoma likti ''šone''. Dėja taip gyventi nevisai lengva, nežmogiška ir net pernelyg sudėtinga. Visi turi paslapčiu, kogero jų turi net ir patys atviriausi - juk negalima pasakoti apie save absoliučiai visko. Kartais, kai visi sužino apie tave nors ir mažiausią smukmeną, kurios  nenorėtum viešinti, pasijunti lyg būtum nurengtas ir numestas, visas nuogas į minią.
Nežinau, kaip kiti žmonės, bet aš jaučiu, kad šlykščiau už įkyrių ir neprotingų žmonių elgesį negali būt... Žmonės niekingi, pavydūs ir begalo mėgsta tuščiažodžiauti - skleisti paskalas. Tai tarsi nauja pramogų forma - juk begalo smagu drapstyti purvais daug pranašesnį, bet kartu ir daug pažeidžiamesnį žmogų, menkinti jo savigarbą, sunaikinti jo pasitikėjimą savimi, sugriausti norą kurti ir gyventi, norą jausti ir norą suprasti. Tai grobuonys, tie primityvūs ir dvasiškai akli, pilki, niekingi plėšrūnai - kam jie rytoj sugriaus gyvenimą?! Ir lyg taisyklė būtų: kai tave sunaikina iš išorės, kai atima paskutinius orumo likučius, parodo tave kaip labai silpną sutvėrimą ir išgeria paskutinius kraujo lašus, tuomet jie begėdiškai stengiasi įsitikinti ar tave jau galutinai pribaigė - na ką gi, siūlau įsmeigti į mane šakutę ir pažiūtėti, ar tikrai nieko nebeliko...
Kodėl jie negali palikti sužeistojo būti ramiai - kodėl jie jaučia sadistiška norą kankinti, sukramtyti ir išspjauti, o po to vėl ilgai kramtyti... kodėl jie negali tiesiog palikti ramybėje  tų, kurie nenori būt atrasti, tų kurie mieliau rinksis šaltą, bet ramų šešėlį ir viską slepiančią nakties tamsą, negu skausmingą buvimą visako centre.