Dvispalvis mano sapnas. Juodas. Baltas.
O jo dugne paklydę žmonės du.
Lietus džiazuoja. Klausosi asfaltas.
Šešėliai krinta iš nakties lizdų.
Šaltoj dangaus erdvėj kometos blyksi.
Taip buvo vakar, šiandien... bus rytoj.
Tu miegantį mane lengvai paliksi
klajoti sapno gilumoj. Šitoj
keistoj, truputį magiškoj šventovėj,
kur tuodu žmonės ieško išeičių.
Rodyklės laikrodžiuose kantriai stovi
ir sukasi pašėlusiu greičiu.