gravitacijos

Naktimis netyčia nuspiriu angelą sargą
Žalios vilnos sparnais švelniai apklojusiais deglą
Gailiai Supantis lynams iš viksvų ir vasaros pirštų virš sapno
Ant kurių karuselės ir miestai su veidu stiklinio rutulio vergo.

Užsilopau akis miego dulkėm ir nieko neskauda, net keista - 
Tavo rankoms nuaugant nuo odos, kvapą nuo sielos nubraukia
Man tarp žemės ir pėdų neužsidega girios, jas išrauna, o kelmus palieka ant lauko
Nebėra net dangaus prisiglaudusio sniego paskliautėj.

Vargiai iškvepiu stiklą ant kvapo - keliaujam skirtingais erdvėlaiviais
Klumpa pulsai, susiduriant tampa vienodi kaip sniegas.
Miniose vien paveikslai tavi, bet ne paukščiai ant mirštančių vėjų
Kai vaškinės širdies neatlaikiusi žvakė paklaikus išbėga iš miego.

Nes sunkumai tarp pirštų tarsi tarp eilučių spurda ir laukia
Kol įtempsiu stygas ir pakelsiu apkurtusį, pustuštį jausmą
O tyla kaip ramus atspindžių pilnas tušais išraižytas kraujas
Kai ryte pabudus nesistebiu – kaulai vilnoniai, sniegas į lūpas įaugęs.