Ten į niekur žiūri tavo akys,
jos nemato mano sielos šviesos,
tik mano žodžių svajonės,
kažkaip tave laiko prie gautos davanos.
Tos mintys netyčia užkliūna,
seniai aplankytas vietas ir akis,
kurios kaip tą kart ir vis dar,
neleidžia miegot naktimis.
Tavo sielos herojus išblėso,
kai pamatei jo purviną veidą sniege,
tavo širdis netyčia sušąlo,
kai išvydai jį su kita.
Ir tik nuojauta viena neapleidžia,
o kodėl tada nepastebėjau to,
kuris stengėsi būti geriausias,
lig pasutinės akimirkos šios.