Skiulpenas

Skiulpenas lėtai žiūrėjo į dangų ir tyliai meldėsi. Kiekvieną kartą, kai tik jis atsipalaiduodavo, staiga įvykdavo kas nors negera, Skiulpenas bijojo, todėl dabar rankomis gniauždamas žolę šnabždėjo nematomoms jėgoms, prašydamas sušvelninti bausmę.
Prieš keletą dienų buvo rugsėjo pirmoji, prabudęs jis atsiklaupė lovoje ir ilgai žiūrėjo pro langą, į berniukus, aprengtus baltais marškiniais, jie žingsniavo ir žingsniavo vieškeliu tolyn, į tą pusę, kur už trijų kilometrų prabudo senas pastatas sukiužusiu stogu. Giliai mūsų herojaus viduje virpėjo paslėpta šypsena. Vėliau, kai niekas nematė, jis iš tiesų nusišypsojo, tualete, išjungęs lempą.
Skiulpenui nereikėjo į mokyklą, vieniems dalykams jis buvo per lėtas, kitiems per kvailas, dar kitiems turbūt pernelyg protingas. Seneliai apie Skiulpeną nieko negalvojo, tik pakraipydavo galvas šerdami gyvulius, o kaimo vaikai į jį mėtydavo akmenis. Todėl rugsėjo pirmąją atsivėrė laisvė, nuo aštuntos valandos ryto iki trečios valandos po pietų vaikai bus mokykloje, ir jis netrukdomas galės būti pievoje, galės garsiai šnekėti, garsiai vaikščioti, galės būti.
Tą dieną širdyje slėpdamas lėtą džiugesį, Skiulpenas pajuto, kad įtampa viduje mažėja. Kitas dvi dienas sekėsi. Anksti ryte stovėdamas pievoje, jis žiūrėjo į einančius pro šalį vaikus, antrą dieną vienas berniukas, surikęs bjaurų žodį, metė į Skiulpeną grumstą, bet nepataikė. Tas dvi dienas Skiulpenas daug vaikščiojo, daug tupėjo, truputį kalbėjo. Vakare grįžęs sėdėdamas ant suolo jautė, kaip dreba galva, bet ne taip stipriai kaip ankčiau, o atsigulęs į lovą užmigo iškart ir miegojo ramiai.
Kai Skiulpenas atsipalaiduoja, įvyksta kas nors negera. Sykį jis buvo taip atsipalaidavęs, kad net nusišypsojus nebesvaigdavo galva. Kartą jis prasišypsojo visą dieną, o kitą rytą žuvo jo tėvas.
Šiandien Skiulpenas ilgai sėdėjo rankomis gniauždamas žolę, o jo širdyje darėsi neramu. Tada jis susigūžė, suraukęs veidą išleido skausmingą myktelėjimą ir pradėjo šnabždėti tylius žodžius jėgoms, kurios nematomos.
Atėjus vakarui, kai iš šiaurės papūtė šaltas vėjas, už nugaros pasigirdo lapų šlamėjimas.
- Skiulpenai, kentėk, - pasakė balsas ramiai ir savotiškai švelniai.
Skiulpenas susiėmė kojas ir užsimerkė, žinojo, kad jei atsisuks, nieko nepamatys.