Mamai

Kiekvieną sykį, kai priglaudžiu galvą prie Mamos krūtinės, rūpesčiai išnyksta kaip kelias rūke...
Jos širdies plakimas atstoja pačią gražiausią lopšinę... Ašaros kaupiasi akyse vien nuo minties, kad vieną dieną visa tai bus išrauta ir užmigdyta žemėje... Liūdna kaskart aplankius Ją pastebėti vis stipriau raukšlių išvagotą veidą, jausti vis silpnesnes rankas...

Neriuosi iš kailio, stengdamasi padėti tiek, kad vakare Mamai nemaustų kojų, kad atodūsis būtų kupinas ramybės, o ne nuovargio, tačiau suvokiu – tai laiko nesustabdys. Mama... Ką gražesnio ir mielesnio širdžiai galiu rast, grįžusi į tėviškę?