kai paimu stiklinę su vandeniu, riešai apdulksta nuo turėjimo, blykstės jų viduje susimaišo, sumaišo dirvožemį mano ir visko. stiklinė krenta iš rankų, pažyra smulkia mozaika ir grindis ištinka vandens paralyžius, tuo tarpu mane ištinka dangaus paralyžius, mane paskui ištinka sunkumas.
ieškau vadovėlių - nėra. lapai išplyšę, supleišėję sklando virš mirusių mano kambario miestų. vienas nebuvo pamestas - skaitau, smilkiniai užtamsėja, nespalvos užeina ant miego, kekšės jos. o taip rimta viskas, taip rimta, ir taip ilgai tęsias
ir kvapo nuo neuždžiūvusių aliejinių dažų nėra, nes nėra dažų ir nėra paveikslų, nėra kas ant lubų pargriautų
ir nėr jau prasmės pajudėti į šiaurę per rytus. per didelę kiaurą geldą įžiūrinėju natas nuo requiem
bet neįžiūriu vanduo užliejo senas lapas prasmego į dumblą
jau ką priliečiau, tas seniai gal buvę iširę
senas radijas guli
pažiręs ir rikiuoja epochą nuo nykių
ir nykios, nykios dienos
supa tuščią stiklinę su vandeniu
ir vandens išsekimas lyg rūgštinių pelkių vienatvė
visos dienos užgožtos slidžia nebūties parfumerija
įmantravimai, dulkės,
tas ryškumas iš nykulio dugno išrausęs
visa kas plauna ir plauna adventą nuo didelio denio
(į kurį netyčiom neužeita)
ir tas rašymas tai tik traukuliai nuo pernykščio rudens
dar nespėję pavirsti į snaigę
kaip gražu, baltas kiškis
nušuoliuos pro vienutę
į sieną vinį
įkalsiu