Išėjai nutapyti nakties baimės gūsių įraudusių,
Supykai ant tylos, nes tikėjaisi griausmo staigaus,
O žinojai iškart, kad išgersi gelsvėjančio liūdesio
Ir visi šį sudrėkusį rudenį jo paragaus.
Na ir kas, kad sugrįžo malda užkeikimą nutolinus,
O prie kelio dangaus atleidimo vienuolės tau mels.
Niekas frazės skanios nesurado ir nebepaskolino -
Tiktai mirtį gražiausią apglėbus kamieną obels.
Nesustok, kai to prašo išdilusios panerio lygumos,
Kai per sąnarius geismas svaiginančiom lūpom kuždens:
Eik tolyn ir tolyn pas neatrastą niekieno mylimą -
Juk nereikia sutilpti į langą ne savo rudens.
Rašyke eilių grožį galima suvokti pagal aukštalygininko vertinimą,nes ten sėdi žmonės,nepripažįstantys grožio,jausmo,jautros,paprastai drebiantys proziškai,drastiškai,nesieliškai..
taigi aš taip ir grupuoju-kuo mažesnis jų vertinimas,tuo eilius fainesnis.
aš net neįsivaizduoju,kaip už šį galima išvis neduoti penkių. Tai kokiam nejautriam ir nepoetiškam reikia būti? Man net balsas virpa beskaitant,jei atvirai.
didaktika tu didaktika,pasipūteli. Pirma pasiskaityk kokiame žodyne,ką tai reiškia.
Kažkas pasakė - o kur asmeniškumas???
O pakęsti tu negali manęs,kaip asmens -ir komentuoji absurdiškai, tempi prie "įvertinimo savo. O išties nieko logiško ir tikro komente -vien melas,pizdioš ir provakacija.
silpnas darbas. pirma eilutė logiškai nesuvokiama, be to, ir įraudusių/liūdesio nelabao koksrimas. trečiame posme prasideda didaktika, kurios negaliu pakęsti ir vengiu kaip maro. na ir šiaip, kaip kažkas sakė, per daug asmeniškas. sorry bet du.