Dr. Oliveriui Baumui
2008 m. spalio 10 d.
Sveikas, senas drauge.
Greičiausiai nebūčiau tau parašęs visą amžinybę (nemėgstu rašyti laiškų, juolab elektroninių), tačiau mano laiškas nėra emocinis - jis iš tų, apie kuriuos sakoma „yra reikalas“.
Taigi, yra reikalas. Noriu gauti patarimą, nes žinau, kad tu domiesi panašiais reikalais ir turi kažkiek patirties.
Greičiausiai nustebai, kad tokia neišprususi žmogysta kaip aš nusprendė tokia neįprasta tema, todėl papasakosiu, kas gi man nutiko tokio, kad prakalbau apie paranormalius reiškinius. Beje, gyvenu gerai, sveikata mano laikosi kaip darbinis jautukas, negalavimais nesiskundžiu.
Žodžiu, aš vis dar gyvenu toje pačioje vietoje. Tas pats namas, tie patys gyvūnai, o artėjant žiemai prisidėjo ir pelės (ačiū Dievui, žmona jų nebijo). Kartais jos ima siaubingai krebždėti paryčiais sienose. Mane tas garsas dažnai pažadina, po to sunkoka užmigti.
Užvakar mane irgi pažadino pelių krebždėjimas. Tai įvyko gal penktą valandą ryto. Nenorėdamas, kad nuo tų bjaurybių pabustų ir žmona, atsikėliau ir pirštais atsargiai pabeldžiau per lentas, kol nelabosios susiprotėjo ir nutraukė savo juodus darbelius. Žinojau, kad bjaurybės netrukus vėl ims krebždėti, tad pasiskubinau grįžti į lovą ir pasistengiau kiek galima greičiau užmigti.
Deja, užmigti man sunkiai sekėsi, nes pelės pradėjo savo gerokai anksčiau. Teko pakišti galvą po pagalve, antklodę užmesti ant pagalvės ir dar delnu pridengti ausį, kad negirdėčiau įkyraus krebždesio.
Tačiau aš ne tik silpnai girdėjau krebždesį. Gana neblogai girdėjosi ir mano Matildos alsavimas, kas šiaip stebino - ji kvėpavo itin tyliai, o krebždesys - tas triukšmas gerokai garsesnis už jos šnopavimą.
Taigi, pragulėjau taip gal dešimt minučių, nei miegodamas, nei nemiegodamas.
Ir staiga girdžiu žingsnius, tolstančius nuo lovos link sienos, kurioje krebždėjo tos bjaurybės. Nustebau, mat žmonos šnopavimas vis dar aiškiai girdėjosi šalia, o aš... na ką - aš vis dar buvau šalia jos.
Klausydamas žingsnių ir vos vos girgždančių grindų mintyse galėjau labai aiškiai įsivaizduoti, kurlink juda tas trečiasis žmogus, atsiradęs mūsų miegamajame.
Jis priėjo prie sienos, kur prieš dešimtį minučių krebždenau pirštais, ir staiga kambarį sudrebino gana stiprus smūgis į lentas. Greičiausiai į sieną trinktelėjo kumščiu.
Tau turėtų būti labai smalsu, kaip gi tas padaras atrodė, tačiau negaliu tau to papasakoti, nes per visą tą klausymosi laiką taip ir nepanorau ištraukti galvos iš po pagalvės, o mano akys buvo užmerktos. Keista, bet nebijojau, tik labai stebėjausi.
Name tebegyvename dviese, todėl trečio asmens pasirodymas mažų mažiausiai turėtų gąsdinti. Tačiau negąsdino...
Po minėto smūgio žingsniai ėmė artėti prie lovos. Supratau, kad jie artėja į mano pusę. Prisiartino visai šalia ir tada pajutau neįtikėtiną dalyką - akimirkai susvaigo visą kūną, lyg kažkas būtų atsigulęs į mane! Kai jausmas išblėso, vis dar neketinau atsimerkti, nors jausmas, kad name dar kažkas yra, pradingo. Tik iš po pagalvio labai aiškiai galėjau girdėti, kaip kitoje patalpoje, už dviejų durų, neramiai miaukia maža mūsų katytė, kuri paprastai naktimis tylėdavo.
Tai štai koks tas keistas įvykis, mano drauge. Iki pat žadintuvui suskambant gulėjau ir klausiausi savęs, lyg tas kažkas, tūnantis viduje, galėtų duoti atsakymą. Bet atsakymo nebuvo.
Jeigu kurie nors tavo pacientai yra jutę panašių dalykų, ir jeigu jums ten pavyko ką nors išsiaiškinti, leisk man žinoti. Noriu suprasti, ar esu saugus. Dar daugiau - ar yra saugi mano žmona.
Tai tiek. Neklausiu, kaip tau sekasi, nes tu visada man tai primeni pirma proga. Iki kito karto, lauksiu tavo atsakymo.
V.