Žemėj

Taip tyliai, lengvabūdiškai mane žudai.
Lyg rudenio lietum į širdį kristum.
Norėčiau dar išlyt lengvai
Kartu su rudeniu, su pievos smilgom.
Taip švelniai vėl lig žemės palenki
Dar kiek ir... lūžčiau... tau per pusę,
Tik rudenėdamas nyksti,
O gatvėj lieka vien tik tuščia.
Dar linkčiau tau prie kojų jas nuplaut
Jei leistum. Jei kada sutiktum.
Kol kas bent žemei aš galiu ištart:
„Gal tik tavy vėl susitiksim“.