Nekaltink saulės, kad rytojus debesuotas,
Dangus gi neverkia aklai be priežasties...
Nekaltink mylimo, kad veidrodis kampuotas -
Jog nebeatpažįsti pats savęs po nemigo nakties...
Įspraustas į gyvenimo imperatyvus,
Kvailai stataisi laisvėje spąstus.
Apsvarstęs laimę supančius motyvus,
Į aplinką žiūri pro du kreivus pirštus...
Pamiršk skriaudas, atmerk akis pasauliui,
Parodyk savo koordinatę gaubliui,
Prisipažinki tyliai - lobis sau esi...
Atverki protą laisvei. Tu gali!
nieko, nieko:) bet tas " tu gali" siektiek prajuokino, viska sumenkino, kas buvo pries tai graziai visai... Na bet cia mano subjektyvi nuomone, tiesiog kvailai skamba man tokie eilerasciai: ''tu gali'', ''kovok'', ''mylek'', ''tikek'' ir t.t ir t.t...:)
toks judinantis judinantis, su lyriškumo melodija:), bet labiausiai patiko tikslus matymas, į visuomenę panirimas- pakopomis, pirmoji strofa įeina subtiliai, nepiktai- o tai ir vertinga- į sąžinę, antroji- problemos dėstymas, ir paskutinė- autoriaus kreipinys į skaitytoją, ir kas nėra populiaru- nemenkinantis. toks gyvas eilėraštis, keliantis miegančius protus, aklus pagal autorę. prasmingas, suėmė už proto;)