Anatomija trečiadienį.

Ašaros per ilga ima tvoksti šlapimu
Ir nebepasiekia krisdamos žemės –
Susigeria į lūpas išdžiuvusias,
Tekėdamos kruvinais jų grioveliais.
Nebešaukia bežadės –
Balso seniai nebesigirdi,
Sūriai suvirpintos stygos
Lieja ašaras, o jos ratu
Iš lūpų į akis keliauja.

Net atokvėpiu nepaliauja šūkauti
Tie kasdienybės pabudimai auštant,
O mintys nesugrįžta bumerangu,
Kaip ir akmuo, kietumo sulig stiklas.