---

Kai sugrįžtu namo.
Ir nėr jėgų net kelnėms nusimauti.
Nuo rytdienos nė lašo – –

Nė lašo kraujo. Netgi ant drąsos.
Pakaks jau plėšyti gijas,
Kurios kažką suvaržo –

Ne mane. Slegia tiktai jų atlaisvinimo būdas.
Ir ne tave. Nes nežinai, nuo ko aš apsvaigstu.

– Aš privalau sustoti. Tegaliu tik tiek.
Atsiprašyti, kaip vaikystėj obuolį pavogus, nepavyks.
Dėdės nebe tie – pikti ir nevaišingi.

Privalau, bet ar turiu pasirinkimą?
Mest rūkyti taip ir nepavyko.
Vis toks pats naivus ir silpnavalis.

– – Ir kam apgaudinėju pats save?
Kas kartą, kai guliu negyvas, taip sakau.