Nelogika

Be apsaugos priemonių, be nuovokos, kol kas be aiškaus suvokimo apie galimas pasekmes, jiedu užbaigė savo aistringą žaidimą ir kurį laiką tiesiog gulėjo, giliai kvėpuodami ir nedrąsiai stebėdami vienas kito veidus.
Tiksliau, nedrąsus buvo tik jis. Merginos veide neatsispindėjo jokios pašalinės emocijos. Netgi svajingas žvilgsnis buvo skirtas ne jam, lyg egzistuotų kažkoks kitas tikslas, daug didesnis už juos abu, didesnis netgi už kažkurio iš jų gyvenimą.
- Dieve mano, - staiga išsigando jis, atšlydamas lyg nudegęs, - ką mes... ką tu... Tu gi nesulaikei manęs! Aš buvau be prezervatyvo ir...
- Taip, - ramiai linktelėjo ji, stebėdama savo draugą, neramiai besitraukiantį nuo jos.
- O Dieve! -pakartojo jis, - Dieve mano!
- Tu tiki, kad toks egzistuoja?
- Dieve švenčiausias, negi dabar laikas to klausti?! Mes gi per jauni dėl...
Jis vėl nutilo, niekaip negalėdamas prabilti apie tokius svarbius ir bauginančius dalykus. Mintyse ėmė suktis kaltinimai jai, kodėl atsivedė jį čionai, į gamtos kampelį, kur tiek daug buvo pagundų? Kodėl pasiūlė nusimaudyti upelyje, kodėl pirma išsirengė nuoga ir kodėl viskas taip greitai pakrypo į TĄ pusę?
Galvoje vis daugiau gimė siaubo, vis mažiau liko pirminio džiaugsmo, ekstazės...
- Taigi, - staiga jos balsas nuskambėjo visiškai šaltai, tačiau be pykčio ar nuoskaudų. - Tu bijai?
Jis tesugebėjo linktelėti, vis dar abejodamas visais savo padarytais ar daromais sprendimais. Galvoje tiesiog NEBUVO jokio tinkamo atsakymo.
- Tai eik tada, - paragino ji, staiga išsiriesdama lanku.
Jis su siaubu žiūrėjo, kaip mergina atlieka kažkokį nesuprantamą (jogos?) pratimą. Viena ranka įsiremia į žemę, kita prilaiko nugarą ir vis kelia dubenį aukštyn.
Jis paskubomis susirinko drabužius, ketindamas sprukti kuo toliau nuo keistojo spektaklio. Mergina, kurią tarėsi bent kiek pažinojęs, dabar atrodė visai svetima.

Ji negirdėjo jo, dingstančio su visais klausimais. Dabar tai netgi nerūpėjo.
Ramybė, atėjusi tą akimirką, buvo jos sąjungininkė. Nesijaudinti, kvėpuoti lygiai. Padėti sėklai pasiekti tikslą, kad užsimegztų nauja gyvybė. Visa kita atrodė visai nesvarbu.
Mergina nusišypsojo mėlynam dangui virš galvos, kuris jos dėl nieko nekaltino ir nesišaukė dievų. Tada lėtai atsipalaidavo, išsitiesdama ant žolės.


---


Timotis tiesiog nekentė posūkio, kur jį ką tik privertė pasukti žmona. Šis kelias vedė į tolimas, beveik pamirštas vietas. Ten jiedu susipažino, ten užaugo. Vėliau abu iškeliavo į miestą ir abu atrado, jog gali tapti vyru ir žmona.
Žinoma, jis pirmiau atrado galimybę užsidirbti ir nusipirkti būstą. Juk reikia turėti tvirtą pagrindą po kojomis.
O vaikystės vietos liko pamirštos.

- Bet kodėl tu visada toks piktas, vos tik paprašau sugrįžti čionai? - kamantinėjo Miglė, kurią pastaruoju metu duodami vyro atsakymai vis mažiau tenkino. Timotis tesugebėjo nerišliai mykti, vos tik paklaustas apie vaikystės prisiminimus.
Ji turėjo daug ir gerų prisiminimų, kuriais mielai būtų pasidalinusi su žmogumi, patyrusiu bent dalelę jos gyvenimo. Timotis lyg ir turėjo būti toks žmogus. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau norėjo girdėti jos pamąstymus. Prieš penkerius metus jis netgi išdrįso surikti ant jos ir padėti riebų tašką šioms fantazijoms.
Tačiau šį kartą posūkis buvo įveiktas.
- Aš ne piktas, - suirzo Timis, - tiesiog man tos vietos nelabai patinka. Mama pardavė mūsų namą, visi išsivažinėjo kas sau, palikdami... duobę tiek toje vietoje, tiek manyje. Ten nebėra nieko savo, dėl ko būtų verta apsilankyti.
- Ten liko pievos ir miškai, - atkirto ji, - ten liko mūsų kaimynai, mūsų draugai.
- Senis Bernardas pasimirė, - suniurzgė Timotis, - o Viktorą susitikau Kaune. Ar žinai, kad jis dabar savo firmą turi? Sako, į gimtinę jau dešimt metų kaip kojos nekėlęs. Užkeikta vieta, ne kitaip.
- Mhm... - sarkastiškai linktelėjo Miglė, bet daugiau nieko nepasakė. Tik jos šypsena žaidė lūpose nežinomą žaidimą. Vyro pasiteisinimai ir žodžiai atrodė VISIŠKAI nelogiški ir ne vietoje. Jo paslaptis buvo kita.

Jiedu pastebėjo kažkokį naują pastatą, kurio anksčiau ten nebuvo. Pakelės kavinė, apsupta šviežia pagaikščių tvora. Jaukiai įrengtas prieangis, keli milžiniški skėčiai nuo saulės ir švarūs staliukai.
Senoji autobusų stotelė tebesimatė savo vietoje, tik užrašai buvo suskilinėję, nusilupę, nebeįskaitomi.
- Sustok, - paprašė Miglė, parodydama į kavinukę. - Metas padaryti pertrauką.
Jis pakluso gana noriai. Pasuko palei tvorą ir sustojo nedidelėje aikštelėje.

Galbūt dėl to, kad laikrodžiai tebemušė devintą ryto, žmonių čia buvo tiek mažai. Kavinėje jiedu surado du vaikus, beskanaujančius pirmuosius dienos ledus. Prie baro juos įdėmiai nužvelgė nepažįstama moteris, audeklu blizginusi taures, kurias ruošėsi pakabinti į jų vietas, virš baro. Ji netgi šiek tiek nusišypsojo, kai Miglė pasisveikino, klausdama apie kavą ir lengvą užkandį.
Ji pasiteiravo, ar jiedu neketina pasinaudoti lauko staliukais. Esą ten atsiveria gražus vaizdas į kaimelio pasididžiavimą - plačias pievas ir miškus, besileidžiančius į slėnį. Miglė sutiko, o Timotis nieko nelaukdamas išėjo į lauką, viską palikdamas žmonos  nuožiūrai. Jis ja pasitikėjo, ar bent tarėsi pasitikįs.

Kavinės darbuotoja nemelavo - panorama buvo tokia pat žavi, kokią jis prisiminė vaikystėje. Dar nebuvo netgi išsisklaidęs paskutinis rūkas, kurio tumulai visąlaik ilgiau užsilaikydavo ties pamiške, kur netgi tarėsi įžiūrįs kažkokį lėtai judantį siluetą.
Kiek dešiniau liuoksėjo stirnos, įsidrąsinusios kirsti upelį šion pusėn, kur dažnokai išbėgdavo palakstyti nerišti kaimo šunys. Timočiui atrodė, kad štai tuoj pasigirs skardus lojimas ir nerangus aviganis, aptukęs nuo gero gyvenimo, išbandys savo laimę lenktynėse.
Bet kaimas vis dar palaimingai snaudė.
Išgirdęs šūksnius jis atsisuko. Kažkokia senutė, greičiausiai tursenusi pro šalį link pašto dėžučių, užmatė jo žmoną ir  - neduok tu Dieve - pažino ją. Timotis pajuto, jog tuoj bus įtrauktas į tuščią ir nereikalingą pokalbį, kurio metu sužinos, kas kur iškeliavo, kas pasimirė ir kas ruošiasi mirti. Dar greičiausiai policijos suvestinę sužinos, kurią kiekvienas vietinis mintinai moka. Jis tiesiog nekentė tokių pokalbių ir labai nudžiugo, kai juo niekas nesusidomėjo. Miglė džiaugėsi atradimu viena, pamiršusi jį. Nežinia, ar tyčia nepakvietė, ar per tiek laiko pradėjo suprasti, ko Timotis iš tiesų nemėgsta.
Abi moterys pasitraukė už pastato kampo ir jis lengviau atsikvėpė, likęs nematomas.

Ten, pamiškėje, iš tiesų per pievą judėjo du siluetai. Vienas aukštesnis, kitas greičiausiai vaiko. Keliautojai buvo per toli, kad Timotis galėtų įžvelgti kokių nors detalių, tačiau ir tas lėtas nepažįstamųjų judėjimas veikė savotiškai raminančiai, lyg bandytų hipnotizuoti. Taip, ten gi buvo tas vingiuotas lauko takas, kuriuo netgi automobiliai nevažinėjo, nors galutiniu kelionės tikslu būtų apsidžiaugęs kiekvienas - takas užsibaigė ties senu mediniu tiltu, vedusiu per upelį į miško tankmę ir per visas miško pievas išvingiavo į vietą, kur upė daro lankstą ir vėl susitinka su taku.
Ne, automobilių vairuotojai turėjo kitą kelią, kurio ir tikslas buvo ne toks įspūdingas. Nors per tiek laiko galėjo daug kas pasikeisti. Keista, kad šiame kraštovaizdyje dar nepridygo vienišų namukų.
Nebent pradingo tas vienintelis, kiurksojęs krūmynų pusiasalyje, apsuptas reto obelų sodo.
Timotis sodą matė, o štai pastatas jau buvo dingęs. Galbūt sudegė, o gal ir nugriovė. Jau tada jis buvo negyvenamas.
Vis dar sekdamas artėjančios moters (siluetas pagaliau tiek prisiartino, kad buvo galima atskirti kažkokius bruožus) ir vaiko judėjimą lauko taku, jis staiga prisiminė ir kai ką, ko tiek ilgai nemėgo prisiminti.
Tas takas turėjo vieną atšaką, vieną papildomą kelią, kuris lyg ir užsibaigdavo miške, lygioje aikštelėje. Tačiau tie, kurie žinojo daugiau, akylai pažiūrėję aptikdavo vietą, kur takas vėl atsirasdavo ir nuvesdavo prie tos pačios upės, tačiau tokioje vietoje, kur kitaip pasiekti ją būtų gana sudėtinga. Timotis ne kartą bandė ir žinojo, kad geriausias antras kelias - plaukte per upę.
Atšaką žinojo ne visi jo draugai. Tie, kurie atrasdavo ją, kažkodėl kaipmat užsimanydavo pasilikti paslaptį sau. Ir tik vienintelė Jurga nusivedė jį ten, pakeliui atskleisdama visas paslaptis, o tako gale atiduodama ir paskutinę savo paslaptį, kurios jis niekaip neužmiršo iki šiol.
Mergina, atliekanti nesuvokiamą pratimą ant upės kranto. Mergina, vejanti jį šalin dėl to, jog jis tuo metu buvo sutrikęs ir negalėjo jai pasakyti tinkamo atsakymo.
Timotis jau žinojo, ką atsakytų Jurgai, jeigu jie pasimylėtų dabar. Sakytų, kad nesvarbu, kas nutiks. Jis bus su ja... Taigi, fantazijose tą pasakyti atrodė taip gaivinančiai paprasta, kad nejučia imdavo trokšti, jog taip iš tiesų būtų įvykę.
Jurga niekada neišdilo iš jo atminties - galbūt dėl to, kad jam teko iškeliauti į miestą su gana nemažu gėdos ir nejaukumo jausmu. Gal ir dėl to, kad Miglės griebėsi vien tam, kad PAMIRŠTŲ...
Tačiau priemonės buvo juokingos, jis niekada nepamiršo, vis bijodamas pasukti atgal į šias vietas ir susitikti ją. Netgi dabar, stovėdamas šioje vietoje, jis paslapčia tikėjosi, kad Miglei greitai nusibos ir jiedu vėl išvažiuos kur toliau. Kai tik atsigers kavos...

Staiga jis susvyravo, nebegalėdamas atplėšti akių nuo dviejų siluetų, išaugusių į aiškius pavidalus, besiartinančius tiesiai į kavinę. Akimirką pasirodė, kad regi Jurgą, vedančią už rankos mažą mergaitę. Pavidalai vis dar buvo per toli, bet jis jau žinojo, kad ten moteris ir mergaitė. Tik veidus buvo sunku atskirti.
Timotis akimirką jau ketino staigiai apsisukti, eiti pas žmoną ir pasistengti ją kuo greičiau įkalbėti sėsti į automobilį.
Kokiu pretekstu? Velniai rautų, jis šiuo metu neturi jokios tinkamos priežasties. Jam atostogos, darbe jis niekam nereikalingas, o Miglė pažįsta jo viršininką. Iš niekur nieko kilusi isterija kuo greičiau išvažiuoti sukels Miglės pyktį, o kai ji pikta...
Timotis nekentė, kai žmona imdavo pykti. Jausdavo, kaip apleidžia jėgos, kojos sumedėja ir jis tegali klausytis jos, karpydamas ausimis orą lyg koks mulas. Miglė, skirtingai nei kitos jo pažįstamos, turėjo savybę surasti nepaprastai logiškus argumentus, prieš kuriuos retas galėjo atsilaikyti LAIKU, kadangi moteris mąstė labai greitai. Jis tiesiog nepajėgė filosofuoti jos tempais. Taigi, pralaimėjimas.

Ne tai visai ne Jurga!
Timotis net kumščius sugniaužė, paveiktas savo paties įsitikinimo. Kokia tikimybė, kad ji ateitų čionai kaip tik tada, kai jis užsuko į šį nelemtą užkampį? Kodėl ji turi būti čia, kai jis apie ją pagalvojo?
Paprastai taip Timotis save ramindavo pasižiūrėjęs nemalonų siaubo filmą. Kodėl turi įvykti kažkas labai siaubingo kaip tik dabar, kai jis pažiūrėjo šį filmą?
Teisingai, viskas įvyks rytoj. O dabar metas miegoti.

Moteris su vaiku tebesiartino. Dabar Timotis galėjo pažinti, kad ji ganėtinai jauna. Galbūt netgi jaunesnė už jo žmoną. Tai labai gerai, nes Jurga buvo dviem metais vyresnė. Tiesa, jos plaukai irgi buvo juodi, tačiau šiose apylinkėse pilna juodaplaukių...

Staiga besiartinančioji pamojavo jam. Timotis pajuto, kaip širdis ima slinkti žemyn, įkritusi į skrandį. Gana nemaloniai slenka, pereidama visus žarnyno takus ir vis tebeplakdama kiekviename ankštame posūkyje. Jis vis dar nedrįso apsisukti ir bėgti, tik žvilgtelėjo atgal, norėdamas patikrinti, ar tik ji nemojavo kam nors kitam.
Ne, jis čia buvo vienas.
Taigi, Jurga... Nuostabu, tačiau ji atrodė lygiai tokia pati, kokią matė tada. Gal tik vos vos labiau rimtesnė, kažkokia kitokia išraiška jos veide. Gal daugiau švelnumo? Taip, greičiausiai jis skirtas tai mažai mergaitei, kuri žingsniuoja šalia motinos, patikliai laikydama jos ranką. Anksčiau Jurga buvo labiau neįkandama, labiau nutolusi. Kaip tik tokia, iš kurios nesitikėtum aistros proveržio ten, prie upės.
Jis netgi išgirdo, ką čiauškėjo mergaitė. Ji vis klausinėjo motinos, ar gali paprašyti „tetos“ saldainių, kurios gauna kiti vaikai, o jai dažniausiai nelieka. Motina ramiai linktelėjo, nenuleisdama akių nuo (netikėto?) svečio.

Likus gal dešimčiai žingsnių, mergaitė paleido motinos ranką ir prabėgo pro jį, taikydama į duris, pasilikusias už kampo. Jis tyliai meldėsi, kad tik Miglė nebaigtų savo ir taip užsitęsusio pokalbio su senute.

Jeigu jiedu dabar pasimylėtų, jis pasakytų visai ką kitą nei tada...
Bet Timotis žinojo, kad jiedu tikrai nebesimylės. Vargu, ar jis išdrįstų net pradėti ją merginti. Realybėje jo fantazijoms tiesiog neliko vietos.
- Sveikas, Timi. Kaip tu čia dabar... apsireiškei šioje vietoje? - išgirdo jis Jurgos balsą, visai be užslėpto juoko ar patyčių. Ji tikrai nuoširdžiai nustebo išvydusi jį prie kavinės.
- Sveika, - jis išgirdo savo balsą, keistai ramų, nors viduje šokinėjo vos ne iki lubų, - tai va, automobiliu važiavau, sustojau pakeliui... Nemaniau, kad... - užsikirtęs ėmė mikčioti.
- Taigi, - linktelėjo ji, pajutusi jo sutrikimą. Žvilgtelėjo į žolę, trumpai šyptelėjo. - Seniai čia  bematytas.
- Išėjau į miestą, - pasakė jis jau daug tyliau.
- Daug kas išėjo, - apsidairė Jurga, - bet čia irgi atsiranda žmonių. Kai kurie iš jų visai geri.

Ji priėjo ir atsisėdo prie staliuko. Pamojo jam, kad sėstųsi. Timotis kiek pasvyravo, tačiau sekantis jos klausimas buvo ne iš tų, į kuriuos atsakinėjant galima stovėti.
- Ir žmoną čia atsivežei? - pasmalsavo Jurga,  kryptelėdama galvą ir stebėdama aikštelę, - automobilis per didelis tau vienam, spėju.
- Taip, - nenorom linktelėjo jis, tikėdamasis, kad Miglė dar kažkaip užtruks, galbūt paveikta Dievo, o gal ir jo valios, - nesu visai vienišas.
- Tikrai? - Jurga šypsojosi, - aš irgi ne viena. Va, auginu savo Ramunę.
- O... senelė kaip?
- Ji mirė sulaukusi šimto devynerių. Prieš penkerius metus. Juk nemanei, kad ji gali gyventi amžinai?
Timotis dar prisiminė tą seną moterį, kurios namelyje glaudėsi Jurga. Atokiai nuo visų, lyg ketinusi ten pasilikti per amžius. Vienišesnio gyvenimo negalima buvo ir įsivaizduoti, tačiau  Jurga būtent tokį ir gyveno.
- O Ramunė... - jis jau ketino kažkaip užduoti jai seną nuotykį primenantį klausimą, - ta mergaitė, kur...
- Ji mano duktė, - nelaukė klausimo pabaigos Jurga. Galbūt tik vos vos kažkas pakito jos povyzoje, - mano vienos, Timoti.
- Tačiau... - sutrikęs krenkštė Timis, vis dar nesugalvodamas, kaip žodžiais paversti savo senas nuoskaudas ir troškimus, - tačiau argi ji niekada neklausinėjo apie... apie...
- Vieną kartą, - Jurgos šypsena priblanko, tačiau ji vis dar nerodė jokių susierzinimo ženklų, lyg ateivis, o ne žmogus sėdėtų prieš jį, - vieną kartą paklausė, Timi, kas yra jos tėtis. Aš viską papasakojau, kas nutiko, viską paaiškinau, kad tai aš norėjau jos atsiradimo. Ne tu. Ir kad aš lygiai taip pat būčiau ten nusivedusi bet kurį kitą sveiką vaikiną, kuris galėjo būti jos tėčiu.
Tačiau tą dieną pasitaikei tu. 

Timotis negalėjo patikėti savo ausimis. Tai buvo pažeminimas jo kūniškai esybei, jo egzistencijos pradui. Kiekvieną mielą dieną galvojęs apie tai, kas BŪTŲ, jei BŪTŲ, dabar išgirdo kažką apie tai, jog veltui švaistė laiką. Kad jis niekam nebuvo reikalingas.
Tai buvo įžeidimas, velniai rautų...
Jis sutrikęs krenkštelėjo, galbūt paskutinį kartą šiandien.
- Be to, - pagalvojusi pridūrė Jurga, - tu labai įsitikinęs, kad būtent tu, o ne kažkas kitas galėjo tapti jos tėvu. Net nežinai, kiek bandymų pastoti iš viso buvo, Timi. Net nežinai, kiek kartų prie upės aš tai bandžiau, kol galop pavyko. Taigi, nusiramink. Tikimybė, kad tu esi tėtis, gana nedidelė. Tau nėra ko jaudintis vien dėl to, kad nei man, nei Ramunei tu esi nereikalingas. Mes patenkintos savo gyvenimu.
Timotis tik papurtė galvą, tačiau nieko neatsakė.
Ši Jurga buvo pavojinga. Ji ne tik pati buvo vieniša, tačiau į savo vienatvę pasiglemžė savo pačios dukterį. Jos logika buvo neperkandama, nes mergina nesidalino ja su niekuo kitu. Jam norėjosi grįžti į parduotuvę, čiupti mergaitę ir išsivežti ją ten, kur ji galėtų pradėti džiaugtis tikru gyvenimu.
- Tu netiki manimi, - šyptelėjo kiek plačiau Jurga, - ką gi, Timi, retas kuris tai supranta. Dažniausiai kažkam atrodo, kad vaikas turi gyventi normalų gyvenimą, kad ir ką tai turėtų reikšti. Tačiau mūsų visų gyvenimai yra visiškai vienodi  - tiesi linija nuo gimimo iki mirties. Tik aplinkybės skiriasi. Tau patinka taviškės aplinkybės, man - maniškės. O Ramunė savo aplinkybes dar pasirinks. Ji jau dabar labai savarankiška ir protinga mergaitė.
„Toks tokį užaugino... “ - dingtelėjo Timočiui ir jis niauriai vyptelėjo puse lūpų.

Ramunė sugrįžo pas motiną, nešina sauja saldainių. Timotis atidžiai pažvelgė į ją, bandydamas tame veide įžvelgti savo bruožų. Tačiau teko nusivilti - mergaitė buvo tarsi motinos atspindys, lyg Jurga būtų klonavusi save.
Tada ji smalsiai nužvelgė Timotį, lyg tik dabar jį pastebėjusi. Klausiamai dirstelėjo motinai į akis.
- Jis mano, kad gali būti tavo tėtis, Ramune, - ramiai paaiškino Jurga.
Timotis apstulbo, kaip aiškiai viskas buvo pasakyta vaikui.
- O ar jis yra? - paklausė mergaitė.
- Gali būti.
Ji pažvelgė į Timotį daug atidžiau, lyg jis būtų ne žmogus, o dėlionė, kurią dar reikia sudėlioti.
- Tavo nosis panaši į mano, - staiga pasakė, - ir antakiai galbūt...
Ji nusišypsojo. O Timotis staiga išsigando, kad dabar pats nepalankiausias metas, kai gali pasirodyti Miglė.
Ramunė staiga surimtėjo, lyg pastebėjusi, kad sukėlė svečiui nemalonius jausmus, ar kažką prisiminusi.
- Aš jau eisiu prie upės, - pasakė motinai, - eisi kartu?
- Tuoj, - linktelėjo Jurga, - bėk, pasivysiu tave.
Mergaitė susibruko saldainius į kišenėles ir nubėgo per pievą. Bėgo vis atsisukdama atgal, žvilgčiodama, ar motina jos nesiveja. Nubėgusi gana toli nustojo sukiotis, tačiau vis tiek bėgo, genama į priekį savo paprasto tikslo.
- Man irgi metas, - pasirąžė Jurga, - Geros tau dienos, Timi. Atleisk, kad nepasikviečiu į svečius. Šiandien mudvi turime daug planų.
Jis linktelėjo, neketindamas jos sulaikyti. Jautėsi pažemintas, sutryptas, niekam nereikalingas. Jurga iš tiesų atrodė nuoširdžiai laiminga, jos duktė irgi neparodė jokio poreikio turėti tėvą. Jos abi tarsi iškastravo jo protą.
Susierzinęs Timotis norėjo vemti. Tačiau skrandis nesutrūkčiojo, jis neišbalo ir nesujudėjo, kad padarytų tai. Sėdėjo ir žiūrėjo, kaip Jurga bėga, stengdamasi pasivyti mergaitę. Jautė nepaaiškinamą pyktį savo senai meilei ir jos dukrai. Nežinojo tiksliai, kodėl pyksta. Nežinojo net, ar tai pyktis, ar pavydas. Timotis tik jautė BLOGĄ jausmą ir kažkodėl nenorėjo, kad tai praeitų.

---

Miglė atėjo tik už gero pusvalandžio, jau su beveik ataušusia kava. Jis paniurzgėjo ant jos, tačiau ne pernelyg daug, kad ji suspėtų pasijusti kalta bet nesuspėtų supykti. Supykusi Miglė užduotų jam vieną logišką klausimą - kokio velnio jis pats čia kiurksojo ir nenuėjo atsinešti kavos, jeigu toks nekantrus?
Timotis žinojo, kad atsakymas į šį klausimą jos neįtikintų, galbūt net sukeltų įtarimą.

Ji papasakojo jam viską, ką sužinojo iš senosios moters. Timis klausėsi viena ausimi, nepamiršdamas laiku palinkčioti. Viena akimi tebestebėjo tolstančią Jurgą. Ji bėgo išties greitai.
- O žinai, - atsiduso žmona, - mačiau mergaitę, atbėgusią į parduotuvę saldainių. Nežinau kodėl, bet ji man pasirodė keistai pažįstama. Turėjo tokių pažįstamų bruožų... Kažkas iš vaikystės, iš šių vietų...
- Mhmm, - numykė jis, neketindamas pradėti pokalbio.
- Pamačiau ir kažkodėl pagalvojau, Timi... Gal... gal ir mudu?...
Ji pažvelgė į jį švelniai, stengdamasi suprasti pirmą atsakymą iš jo akių. Tačiau Timis, pernelyg nugąsdintas jos „pamačiau ir kažkodėl pagalvojau“, tik dabar suprato, ko žmona iš tiesų nori. Jo akyse vis dar buvo pakankamai daug nerimo.
- Ar mudu jau pakankamai suaugę auginti savo vaiką? - paklausė Miglė.
Jis tylėjo, niekaip negalėdamas prabilti apie tokius svarbius (ir bauginančius?) dalykus. Mintyse ėmė suktis dar nesugalvoti pasiteisinimai ir užuot žiūrėjęs žmonai į akis, jis ėmė ieškoti tarp stalo lentų to, ko ten nepametė. Po gana ilgos pauzės jis sugebėjo suregzti tik du žodžius, kuriuos ir išlemeno - gana prastai įtikinančiu balsu:
- Brangioji, bet...