Psicho(patė)

Ant mano stalo vakar degė trys žvakės. Viena balta ir dvi raudonos. Vakar  pavirto į šiandien, nes jau buvo po vidurnakčio. Ant palangės miegojo kaktusai. Aš stengiausi medituoti, nusiraminti, ir vizualizavusi tas prakeiktas švieseles savo „trečiojoje akyje“ (adžnoje) panirti į palaimingą tuštumą. Nepavyko. Galva buvo pilna minčių, jos grūdosi ir bruzdėjo, galbūt koks keletas išlindo pro ausį ar nosį ir nušliaužė grindimis. Nemačiau.

Prieš kelias dienas man pasakė, kad mano charakteris psichopatiškas. Nepagydoma. Mėgstu psichiatrus. Geriausia su kečupu, bet ir su majonezu visai neblogai. Ir užsigert alumi. Jie tokie malonūs, kai sako tau, jog esi nenormalus. Žinoma, būdamas normalus juk pas juos neitum. O aš vis tiek buvau įsitikinus kad esu normali. Tačiau dabar jau žinau Tiesą. Ji buvo įsikūnijusį  į malonų psichiatrą, rašantį receptą kelių rūšių vaistams.

Tamsu, tik mano kambaryje ant stalo degė trys žvakės.  Man atsisuko vienas varžtelis (akinių, ir dabar aš turiu juos dažnai taisytis, nes nesilaiko ant ausų ir nosies). Nuėjau į tualetą ir į klozeto angą subėriau Xanax tabletes. Skendo lėtai, sūpuodamosi lyg apatiškos snaigės šaltame ore. Tikrai labai padeda ir ramina Ačiū.

Aš pasiklydusi. Išėjau iš proto kokį keletą kilometrų. Dabar aš nenormali. Galiu daryti nenormalius dalykus. Galiu džiaugtis įšilusia juoda žeme, grožėtis  nuvytusiomis rugiagėlėmis arba rožėmis, asfaltu, samanomis, klaidžioti po senas kapines ir glostyti aprūdijus kryžius. Gulėti ant žolės(nesvarbu, kad ten primėtyta nuorūkų) žiūrėti į debesis ir matyti katinukus bei drakonus (baltus ir pūkuotus, todėl visai nebaisius). Per lietų, kai visi skuba slėptis arba skleisti skėčius, aš užverčiu galvą į viršų, ištiesiu rankas ir šypsaus idiotiška šypsena (mano veidui šypsena visad  klaikiai netinka, bet man nesvarbu). Elgiausi taip visada, ir man tai buvo normalu. Bet aš juk pasiklydusi psichopatė. Nerandu kelio į normalių žmonių pasaulį, kur visi skubantys ir rimti, nudūrę žvilgsnius į žemę. Net gi  nebenoriu rasti.

Džiaugiuosi, kad taip blogai matau. Juk pasaulis pilnas dalykų, kurių geriau nematyti, tada galima gyventi ramiai . Kai turėjau televizorių , naktimis sapnuodavau verdančiu vandeniu nuplikytus vaikus , pajuodusius degančius žmones, naftos dėmes jūroje ir sudužusių automobilių dalių bei žmonių kūnų mišrainę. Tai man labiausiai įstrigdavo iš žinių laidų. Dabar dar kartais sapnuoju, jog turiu televizorių, ir jis rodo žinias.

Aš gyvenu išprotėjusiam interjere ir dar klausausi išprotėjusios muzikos. Taip pasakė mano teta, kai jai teko vieną naktį nakvoti mano kambaryje.( Nežinau, ar galima gyventi „interjere“, iš tiesų netgi abejoju kad įmanoma, bet ji taip sakė). Tada nukabinau nuo lango juodas užuolaidas, kurios būna užtrauktos dieną, o atitrauktos – naktį. Įsijungiau radiją. Sustingusi  gulėjau ant lovos bei leidausi apsupama saldžios pop-muzikos, aplimpančios smegenis, kaip meduotas „pop-kornas“ aplimpa dantis. (aš jo nevartoju, bet mėgstu eiti į kiną, ir matau, kaip žmonės, kurie valgė, po seanso laižosi ir krapšto dantis). Svarsčiau, ar ši muzika tampa nenormali, kai ją klausosi psichė? Nusprendžiau, kad ne, ir vėl įsijungiau Bjork.

Sudegė trys žvakės. Viena balta ir dvi raudonos. Virto stingstančiomis vaško balutėmis. Padažiau
pirštų galiukus į skystą vašką ir užsimaniau skristi. Atsidariau langą (vos nenumečiau žemėn savo mylimiausio kaktuso, bet laiku pagavau vazonėlį.). Užlipau ant palangės, giliai įkvėpiau, pasitaisiau akinius, pažiūrėjau į mėnulį -beveik pilnatis- ir nuskridau. Pasiklydusioms ir pasiklydusiems tas galima, o normalūs žmonės geriau tegul nebando.

Atsibudau nelabai pailsėjusi. Iš tiesų, netgi pavargusi. Ant pirštų – sustingęs vaškas ir žvaigždžių dulkės. Gražu, bet visiškai nepraktiška, tiesą sakant. Netikėtai pastebiu , kad mano plaukai jau siekia užpakalį. Nusprendžiu, kad ir toliau piktybiškai neisiu kirptis ir klastingai nusišypsau.

Kai virtuvėje užsikaičiu arbatinuką, staiga suvokiu, kad beprotiškai myliu pasaulį. Iškreiptu būdu.