Arbatos gėrimas dviese

Mes sėdime apsikabinę tylą tarsi
Prieš veidrodį vienas kito akyse
Ieškodami mūs meilės buvusios šešėlio,
Šmėžuojančio iš po buities pilkos našta.

Laukinis ilgesys tarsi regėjimo apgaulė
Mus nuveda vasarvidžio takais,
Kai skaistažiedė lelija žydėjo mums tarp rankų,
O lūpos mėtomis kvepėjo ir gaiva.

Kai strazdanas skaičiuodavom ant rankų,
Maitinomės svajonėm ir aistra,
Prie stovinčio vandens nestoviniavom
Ir nesitaškėm pykčio baloje.

Ir nemeluojam mes, tik sakome
Ne visą tiesą, kai vėsta arbata,
Kai pusbalsiu paklausus, ar dar myli,
Sustingsta ašaros kaip žvirgždas gerklėje.