Koma

Užpalių kaimo kalvis smogė tik kartą. Visiems jis smogdavo tik po kartą, vėliau – koma.

Nuslydau lyg „Vishy“ vandens parko vamzdžiu, tik jame man nešalta, nei šlapia a nei baisu. Anaiptol, smauktis tuo įtaisu buvo malonu, slidu ir  jaukiai šilta -  „kaip pas mamytę“, pasakytų Gintautas, nors kritimo greitis auga katastrofiškai.

Toliau – tunelis, kuriame kritimo pagreitis pasidaro nebesuvokiamas, ir toli gražu, patikėkit, jau  ne „v“ galutinis minus „v“ pradinis, viskas padalinta iš numanomo kritimo laiko „t“.  Laikas – nebestabdomas, ir visai nebelaisvas pasidaro tas sumautas kritimo pagreitis – krenti nenorėdamas, kol galų gale nukrenti ir sustoji. ... Tunelio gale pamatai šviesą.

- Tai šveicuoji, Juozai? ... Ir čia?
- O ką man dar daryti? Va, nelabieji katilą prakiurdė. Reikia suvirinti.
- O kaip išvis laikaisi? Kaip sekasi?
- Šūdas. Algų nemoka, o atbūti vis tiek reikia.
- Klausyk, o ar muša?
- Gerai bled būtų, kad muštų. Patys mušamės. Liuciferiui visi įtikt nori, tai  supjudo kurvos.
- Kaip danguj, tai ir ant žemės ...
- Kur čia pizdu matai dangų?... Tfu, joptvaijmat! – Nusispjovė.

Čirkštelėjo. Pajutau, kad svyla padai.