Jau seniai

Aš jau seniai neišnaudoju žodžių,
Nebestatau iš jų tuščių pilių
Ir jau seniai kitiems nustojau rodžius
Namus, susmukusius po netekčių.
Kampus paramsčius suręstais pastoliais
Iš laiko, iš gyvybės ir vilties,
Išklojus aslą savo metų guoliais,
Seniai jau nebeerzinu lemties.
Imu tik tai, ką pasiunčia likimas
Ir niekada nebeprašau daugiau.
Dėkoju, kad šis laikinas buvimas
Nevargina, kaip vargino ankščiau.
Iš debesų, iš oro ir iš laiko
Semiu mintis ir sėju pakely,
Nes jau žinau, kad metai nesilaiko
Kas buvo parašyta sutarty.
Išleidžiu žvilgsnį pabraidyt po pievą,
Aprengus drapanėlėmis piemens,
Kad rastų ir atskirtų savo Dievą
Papėdėje prie almančio vandens.
Mažas žaizdas išglostau meilės mirksniais.
Iš metų vakarėjančios laidos
Imu, geriu, alsuoju. Laiko tvinksniais
Matuoju gylį paprastos tiesos.



eglė