Vėjas ir lietus

Iš 2004-ųjų dienoraščio:



Ji: krito lašas lietaus. Jį vėjas pagavo ir nunešė į tolį. Kur jis dabar? Atsakyk, kur?
Jis: Dabar jis miega žieduose gėlių ir laukia, kol pavasariui atėjus vėl sugrįš į dangų.
Ji: Žieduose iš ledo? O vėjas, kaip jis be lietaus? Gal jis taip pat užmigo ledo šalyje? Ak ir vėl, ir vėl tas vienatvės kvapas. Šalia jis ir vėjas vienas...
Jis: Kartą vėjas girdėjo išminčių sakant, kad visi mes vieniši ir reikia džiaugtis, jog bent laikinai būni su kuo nors. Vėjas žaidžia prisiminimais apie lietų ir laukia.
Ji: Sakai prisiminimais? O kas, jei jis išnyko? O kas, jei lietaus jau nebėra? Ar tuomet vėjas bus laisvesnis? Jei taip, tai lietus tyliai mirė, kai vėjas jį dykvietėje paliko.
Jis: Ar galima sugauti vėją? Arba lietų? Ar gali mirti norai ir svajonės? Kas žingsnis – kryžkelė. Kiekvienas mirksnis – pasirinkimas. Toks, koks atrodo geriausias.
Ji: Laiko jūroje prasilenkia laivai. Nuo šiol jie tolimi, jau nebetiesia burių kaip rankų, nes kažkuris iš jų nutilo ir dingo lyg į rūką. Gal lietus per daug tikėjosi?
Jis: O galbūt vėjas per mažai galėjo duoti lietui? Juk jis nežino savo kelio. Jis visur ir niekur. Jis neša gėlių kvapus ir snaigių tylą, lapų šlamesį ir laužo dūmus...
Ji: Bet kam reikėjo pažadų lietui? Kam bučinius į lietaus plaukus įpynė – kad lietus dar kartą pakiltų į dangų, o vėliau kristų lyg Ikaras?
Jis: Argi gėlė išsiskleidžia ar lapas nukrinta iš karto? Ar tam, kad suprastum širdies šnabždesį nereikia laiko? Net vėjas nežino ateities, o jo nešami žodžiai...
Ji: Ak, vėjas... Aš ir vėl tavo šnabždesių klausau ir vėl jais tikiu... Tik kodėl?
Jis: Pavojinga klausyti vėjo dainų. Taip gali pamiršti savo debesį ir prarasti savo širdį. Tik.... Nuo savo likimo niekas nepabėga. Ar verta klausti „Kodėl? “
Ji: Lietus ką tik nuliūdo. Norėjo verkti, bet negalėjo, norėjo surasti vėją ir jį barti, bet nežino, kur jis... Beliko tik menka viltis sapne susitikt ir ten pasilikt.

Tądien atsakymo ji nesulaukė.