Tvankumas tavo

Aš regėjau ant tavo krūtinės
Savo mirtį, vedybas, gimimą.
Raudonuojant aguonoms virš veido,
Virš alkūnių bręstant arimams
Neužsėtus gyvenimo plotus
Dirvonėti palikę į delną
Susigėrę saulėlydžiai mano
Keičia vingius, kalvas ir vaidenasi,
Kad jau kartą bandžiau nusiirti
Iki tavo akivarų šerdies,
Bet išmesdavai lauk dar nemirusią
„Tau juk reikia išmokti gyventi! „ -
Man plazdėdavai žodžiais į paširdžius.
Ir gulėdavau mėnesiu pievose.
Sudaiginti randai barstė sėklas.
Į mane plaukė laikas ir kėlėsi
Plaustais vasaros, tvankios, užgultos
Išsipuošusios svaiguliu kūno.
Nusimetusios savo drovumą
Atsidavusios laikui ir būdamos
Jau visai nepavaldžios jo įtakai.
Dar tada aš be baimės ištardavau
Pavadinimus mėnesių dvylikos.
Ir nė vienas iš jų neatsukdavo
Nugaros nakčiai užlijus.
Išmatuoti dienų neįstengdavom
Nei žvakėm, nei gatvių žibintais
Tik delnais augom juodžemio dirvon,
Pėdom smėly rašydavom ilgų
Laišką vienas kitam iki ryto,
Kol sutirpdavo žvakės ir kūnai
Stingdami atsibusdavo dienai
Viens į kitą lig skausmo įjunkę.