iš ryto nyčių

Įrėžęs atmintin nudilusio mėnulio šukę
fiordo rūkas prie gelmės prigludo
ir laiko nejutau ir nematyto Dievo
sūri bangelė veidą nuskalavo.

Čia niekas neskubėjo, netekėjo aistros,
aštri žuvėdra virš uolos pakibus
iš ryto nyčių atmintį suadė,
iš sakinių bereikšmių nuostabą išklykus.

Tik mažas krislas surambėjo vyzdžiuos,
banga į krantą slysdama purslojo -
ten degant saulei virš fiordo seno
paklydom su žuvėdrom prie žemyno galo.